Kai verslo interesui ginti pritrūksta savų idėjų

„Reklamos apribojimai nieko neišspręs, ji neskatina vartojimo, sužlugs sportas ir kultūra“ ir t.t. Tokie ir panašūs argumentai iki šiol skamba spausdintoje ir elektroninėje spaudoje, juos galima nuolat girdėti televizijoje vykstančiose diskusijose. Kaip burtažodis nuolat kartojama frazė, kad „reikia kompleksinių priemonių ir ne nuo to pradedama“. Bet matyt visuomenei jau atsibodo akių dūmimas ir mažai liko tokių, kuriuos dar būtų galima įtikinti, tuo kad reklama neveikia.
Vadinasi atėjo laikas naujiems argumentams. Tarp originaliausių būtų galima paminėti pagąsdinimus, kad komercinės televizijos išsikels į Estiją, kad reikalingas pereinamasis laikotarpis ir kita. Tačiau pačiu pavojingiausiu gamintojų ir reklamos transliuotojų triuku galima būtų pavadinti jų vadinamąsias „socialinės atsakomybės“ akcijas. Vieną tokių galima stebėti iki šiol, kuomet vienoje iš komercinių televizijų demonstruojamas akivaizdžiai skubotai susuktas „socialinės reklamos“ klipas, kuriame teigiama, kad didžiausia blogybė yra alkoholio pardavimas nepilnamečiams. Labai sumanu – verslas, kuris tik gamina ir reklamuoja neturi sukti sau galvos dėl sekančios – realizacija užsiimančio verslo grandies (bent jau taip atrodo stebint šiuos klipus). Šio klipo pradžioje buvo bandoma įpinti ir šantažo elementą Seimo nariams, kuomet buvo aiškinama, kaip „gerai ir teisingai“ bus panaudotas kiekvienas už alkoholio reklamą gautas litas. Atidžiau stebėjusieji turėjo pastebėti, kad 10 proc. būtų skirta socialinei reklamai, o visa kita būtų kaip ir anksčiau skirta komercinių televizijų komercinių poreikių tenkinimui. Labai protingas žingsnis, juk jau geriau atiduoti tuos niekingus 10 proc. socialinei reklamai, kurią beje pats ir galėsi kurti, bet išsaugoti 90 proc. pajamų, gaunamų iš tiesioginės reklamos, o gamintojams užsitikrinti tolimesnę rinkos plėtrą.
Keli žodžiai apie verslo socialinę atsakomybę. Vienas iš Laisvosios rinkos fundamentalistų M.Friedmanas teigė, kad verslui bet kokia visuomenei naudinga ar socialiai atsakinga veikla yra amorali ar net pareigos dirbti akcininkams išdavystė. O vienintelė socialinė verslo atsakomybė yra uždirbti kaip įmanoma daugiau pelno savo savininkams. Tokia nuostata pateikiama, kaip moralinis imperatyvas. Friedmano teigimu verslo deklaruojama socialinė atsakomybė toleruotina tik tuo atveju – kai ji yra apsimestinė, t.y. kai verslo subjektas tik apsimeta, kad siekia socialinės atsakomybės, o iš tikrųjų siekia pelno.
Verslas iš tikrųjų taip ir elgiasi. Kaip pavyzdį galima pacituoti vienosiš tabako pramonės magnatų Philip Morris International mintis, kam iš tikrųjų skiriamos socialinę atsakomybę turinčios demonstruoti priemonės: „Atsižvelgdami į mums priešišką įstatyminį klimatą regione, mes turime galimybę pagerinti tabako pramonės įvaizdį visuomenėje vykdydami jaunimo rūkymą smerkiančias programas..1993“. Ši citata iš tabako gamybos bendrovės dokumento labai aiškiai rodo tikrąjį socialinių akcijų ir programų tikslą.
Lietuvoje elgiamasi dar įžūliau. Pradėjus transliuoti klipą, smerkiantį alkoholio prekybą nepilnamečiams, bandoma nuneigti reklamos reikšmę. Didžiausia bėda ta, kad geros idėjos panaudojimas savanaudiškų tikslų gynimui, kompromituoja pačią idėją. Prekyba alkoholiu nepilnamečiams yra neabejotina problema, kurią būtina neatidėliotinai spręsti, tačiau jos panaudojimas tam, kad susigražinti reklamą tikrai nepateisinamas.
Lieka tik konstatuoti faktą, kad alkoholio gamintojai ir reklamos transliuotojai jau pritrūko idėjų ir pradėjo savo tikslų siekimui naudoti nusavintas ir į „socialinės atsakomybės rūbą“ įvilktas idėjas.