Jei Mahometas neina pas kalną?
Mirtys nuo onkologinių susirgimų išlieka antra pagal dydį mirčių priežastimi Lietuvos gyventojų mirčių struktūroje. Onkologinės ligos sudaro 22 proc. vyrų ir 17 proc. moterų mirčių[i].
Yra dešimtys onkologinių susirgimų, kurių ankstyva diagnostika yra itin sudėtinga, o kartais ir visiškai neįmanoma. Tačiau yra onkologinių ligų, kurių ankstyva diagnostika gali išgelbėti daugelį pacientų ir egzistuoja patikrinti ir mokslu pagrįsti metodai šių ligų ankstyvam nustatymui. Kalbame apie organizuotas vėžinių susirgimų patikros programas. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja įgyvendinti krūties vėžio, gimdos kaklelio vėžio ir storosios žarnos vėžio patikros programas. Šių ligų ankstyvo nustatymo metodai yra nebrangūs, nesudėtingi ir leidžia nustatyti ikivėžines arba ankstyvas susirgimų stadijas. Patikros programų vykdymas yra labai sudėtingas procesas, kurio vieni iš svarbiausių komponentų yra pakankamai didelės tikslinės gyventojų dalies įtraukimas į programą ir tinkama kokybės kontrolė. Lietuvoje, net ir pilnai finansuojant piktybinių navikų profilaktinius pasitikrinimus iš Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto, nemaža dalis gyventojų, kurie galėtų pasinaudoti šiomis patikromis, neatvyksta pasitikrinti sveikatos ir nepasinaudoja galimybe anksti pastebėti sveikatos problemas. Pvz. atrankinėje gimdos kaklelio vėžio patikros programoje dalyvauja tik apie 40 proc. tikslinės amžiaus grupės moterų, kai pagal tarptautines rekomendacijas turėtų tikrintis bent 70 proc..
Egzistuoja įvairios kliūtys, kurios apsunkina gyventojų dalyvavimą tokiose programose. Neabejoju, kad dalis gyventojų negauna tinkamos informacijos apie patikrą, o kartais, net ir gavę, nėra linkę keliauti tikrintis į gydymo įstaigas, nes nesant nusiskundimų, kelionė į sveikatos priežiūros įstaigą neretam gyventojui neatrodo svarbus prioritetas. Be to, kaimiškų ir labiau nuo centrų nutolusių Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams kelionė į gydymo įstaigą yra susijusi su visos dienos praradimu, o kartais ir su realia transporto ir finansine problema. Todėl ypač kaimiškų vietovių gyventojus būtų sudėtinga kaltinti apsileidimu, žinant, kad kelionė į gydymo įstaigą gali tapti realiu iššūkiu. O ypač tais atvejai, kai pas patikrą vykdantį gydytoją gali tekti laukti, registruotis iš anksto ir pan. Nepakankamas sveikatos paslaugų prieinamumas (net ir fizine prasme) didina sveikatos netolygumus, kuomet labiau nutolusios vietovėse gyvenantys gyventojai, mažiau išsilavinę ir mažiau pasiturintys, yra labiau atriboti nuo profilaktinių sveikatos patikrinimų ir vėžio patikrų. Žinoma būtų galima galvoti apie galimybę tokius gyventojus nuvežti iki sveikatos priežiūros įstaigų, tačiau dėl skirtingų amžiaus grupių, užimtumo, sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo tai būtų gana sudėtinga padaryti.
Todėl pasaulyje yra žinoma ir taikoma praktika, kuomet patikros vykdytojai atvyksta pas gyventojus į jų gyvenamąją vietą. Galbūt vertėtų svarstyti galimybę Lietuvai šią problemą pradėti spręsti sistemiškai, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui būtų sudaryta patogi galimybė pasitikrinti sveikatą. Manau, kad nebūtų sudėtinga paskaičiuoti poreikį ir kelionių grafiką visoje Lietuvoje ir įsigyti tokias transporto priemones ir įrangą, kurioje būtų galima atlikti valstybės remiams onkologinių susirgimų patikras, nes keliaujančiame patikros autobuse galėtų būti atliekamas tiek mamografinis, tiek onkocitologinis gimdos kaklelio vėžio tyrimas. Vertėtų atlikti nesitikrinimo priežasčių vertinimą ir kaštų-efektyvumo analizę, paskaičiuojant kokią naudą duotų mobilių patikros punktų įsigijimas, atsižvelgiant į sveikų gyvenimo metų išsaugojimą, nustatytų ankstyvų susirgimo stadijų dažnį ir sutaupytų PSDF lėšų.
Neabejoju, kad tokia priemonė galėtų padėti sumažinti sveikatos priežiūros prieinamumo netolygumus ir pasiekti optimalų vėžio pasitikrinimo apimčių lygį Lietuvoje. Žinoma, yra būtina, kad toks keliaujantis patikros punktas būtų sujungtas su nacionalinės sveikatos sistemos duomenų baze – tuomet pasitikrinti galėtų tie žmonės, kuriems tai daryti yra rekomenduojama (pagal amžių, lytį ir patikros intervalą) taip pat visa reikalinga informacija galėtų nukeliauti į tolimesnius etapus pas šeimos gydytojus, gydytojus specialistus, ir kitas dalyvaujančias institucijas.
Jei tokie mobilūs punktai gali egzistuoti kitose šalyse, kodėl negalėtų pas mus?
[i] http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/Isankstiniai%20duomenys_2014.pdf