Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau matau, kad politikai vertinami ne pagal darbus, o pagal etiketes. Vienas pavadinamas „fundamentalistu“, kitas – „radikalu“, trečias – „netinkamu“, nes drįsta atvirai pasakyti, kuo tiki ir kokiomis vertybėmis vadovaujasi. Manau, kad toks kelias nėra naudingas nei demokratijai, nei visuomenei.
Niekada neslėpiau, kad esu katalikas. Tačiau kartu didžiuojuosi ir savo tautos istorija bei baltišku paveldu. Viena kitam neprieštarauja – tai mūsų valstybės ir kultūros dalis. Politikas neturi slėpti savo įsitikinimų vien todėl, kad jie kažkam nepatinka. Kur kas blogiau, kai žmogus prisitaiko prie aplinkybių ir keičia savo pažiūras priklausomai nuo politinio vėjo krypties.
Šiandien daug diskutuojama apie naujus ministrus ir jų kompetenciją. Kritika yra natūrali demokratijos dalis, tačiau svarbu išlaikyti vienodus standartus. Ne vienas Lietuvos ministras pradėjo darbą neturėdamas didelės politinės patirties. Pats į politiką atėjau 2016 metais neturėdamas jokios politinės patirties, tačiau turėjau profesinį pasirengimą ir buvau pasirengęs mokytis. Todėl ir šiandien manau, kad žmogų reikia vertinti pagal jo darbus, o ne išankstines etiketes.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga per pastaruosius metus taip pat pasikeitė. Esame aiškiau apsibrėžę savo vertybes ir kryptį. Galbūt netapome didesni skaičiais, tačiau tapome nuoseklesni. Politikoje svarbiausia ne triukšmas, o gebėjimas laikytis savo principų ir dirbti žmonėms.
Svarbus ir gebėjimas bendradarbiauti. Nesvarbu, ar kalbame apie darbą Lietuvos Seime, ar Europos Parlamente, nacionaliniai interesai turi būti aukščiau partijų skirtumų. Europos Parlamente ne kartą teko dirbti kartu su skirtingų politinių pažiūrų Lietuvos atstovais, kai buvo sprendžiami mūsų valstybei svarbūs klausimai – nuo žemės ūkio iki strateginių infrastruktūros projektų. Tokiais momentais svarbiausia yra Lietuva.
Apie tai ir plačiau žiūrėkite laidoje 🙂