Tuo metu, kai vieni tvirtina, kad tokio chaoso priimant mokestinius įstatymus dar nėra tekę matyti, kitiems gali susidaryti įspūdis, jog šis chaosas galbūt net sąmoningai kuriamas – kaip puiki priedanga, kad niekas nesuprastų, kas iš tiesų vyksta.
Tačiau koks bebūtų variantas, jis aštriau nei dalgis kerta per rinkėjų pasitikėjimą politikais ir jų rinkiminiais pažadais. Noras ir ryžtas, žadant sumažinti eiles pas gydytojus, kovoti su socialine atskirtimi ir skurdu, įvesti lengvatinį PVM tarifą tam tikroms maisto produktų grupėms ar inicijuoti diskusijas su naujos sudėties Europos komisija dėl ankstesnės vyriausybės prisiimtų įsipareigojimų peržiūros, įskaitant ir nekilnojamojo turto mokesčius, staiga „netikėtai“ išgaravo. Kaip ir tvirtas Vilijos Blinkevičiūtės pasiryžimas būti premjere. Tad nieko keista, jog net tie, kurie balsavo už socialdemokratus, jaučiasi apgauti. Iki šiol nei viena partija nedrįso sulaužyti kone visus svarbiausius rinkiminius pažadus per rekordiškai trumpą laiką (tikrai ne visus juos išvardinau) ir tai dar labiau neigiamai paveiks pasitikėjimą partijomis bei politine sistema apskritai.
Na, o dabar sugrįžkime prie tikrųjų mokestinių intencijų. Juk mokesčiai renkami ne tam, kad surinkti pinigai būtų tiesiog laikomi banke. Nors yra ir tokių atvejų – pavyzdžiui, SODROS bei PSDF biudžetai, kur rezervuose kaupiamos milijardinės sumos, kurios nenaudojamos, nes planuojama jas panaudoti kitur. Tačiau pagrindinis mokesčių tikslas – finansuoti būtinas valstybės išlaidas. Kokias? Viena svarbiausių sričių – gynyba. Per ateinančius penkerius metus jai reikės keliolikos milijardų eurų.
Realiausias šaltinis – skolinimasis palankiomis sąlygomis, kurias šiuo metu siūlo ES. Nes planuojami papildomi 250–500 mln. eurų, kuriuos tikimasi surinkti per artimiausius dvejus metus po mokestinės reformos, problemos nesprendžia. Juolab, kad tiek laukti negalime. Beje, niekas ir nelaukia. Prieš tris dienas paskelbta, jog Europos investicijų bankas (EIB) planuoja suteikti 540 mln. eurų paskolą Vokietijos brigadai skirto karinio Rūdninkų miestelio statybai. Vadinasi, gynyba nėra pakankamas mokestinio chaoso kėlimo paaiškinimas.
Buvo grasinimų, kad jei Lietuva nepriims nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimų, esą gali prarasti apie 400 mln. eurų iš RRF (liet. Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės) fondo. Tačiau, kai tiesiogiai susitikau su Europos Komisijos atstovais, tokios sumos jie nepatvirtino. Iš jų išgirdau visai kitą skaičių – kalbėta apie 11 milijonų. Tuo tarpu visai neseniai paaiškėjo, kad pati Lietuva dar nėra pateikusi paraiškų dėl maždaug 2 milijardų eurų pagal RRF planą. Kaip nurodė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega, lėšas dar galima gauti, tačiau reikia paskubėti. Vadinasi, „besistengdami“ neprarasti 11 milijonų, dėl valdymo negebėjimo rizikuojame prarasti 2 milijardus eurų.
Valstybės saugumas svarbus mums visiems. Tačiau eiliniam piliečiui svarbu ir tai, kaip surinkti mokesčiai pagerins jo kasdienį gyvenimą. T. y., kaip mokesčių perskirstymas prisidės prie regionų problemų sprendimo. Teigiama, kad daugiau mokesčių reikia surinkti, nes per mažai finansuojami švietimo, sveikatos sektoriai ir pan.
Na, ir pažiūrėkime į tai, kas vyksta realybėje. Regionuose dėl 1–2 vaikų trūkumo klasėse ir toliau naikinamos ištisos gimnazijų klasės, iš mokyklų, turinčių šimtmečių tradicijas, atimami gimnazijos statusai, o vaikai priversti vykti net į kitus rajonus. Vežiojimui, matyt, pinigų netrūksta. Ir ūkiškumu čia nekvepia, nes tas liekančias pustuštes nuskurdintas mokyklas vis tiek reikės ir šildyti, ir prižiūrėti.
Sveikatos paslaugos tolsta nuo žmonių. Paaiškėja, kad dar nesulaukus metų vidurio jau baigiasi lėšos plačiai reklamuotai konservatorių pacientų pavėžėjimo programai, nes sprendimai buvo skirti greitosios medicinos pagalbos darbuotojų gaišinimui ir pinigų taškymui, o realūs pacientų poreikiai taip ir liko nepatenkinti. Ir visame šitame kontekste teigiama, kad reikia daugiau pinigų.
Praėjusią savaitę prie Seimo vėl susirinko ūkininkai, pasipiktinę dėl gyventojų pajamų mokesčių pakeitimo ir jiems drastiškai augančių mokesčių. Žurnalistų kalbinti ūkininkai aiškino suprantantys, kad valstybė turi augančių poreikių ir neprieštarauja bendram mokesčių didinimui, bet jis neturi būti toks neproporcingas vienai sričiai. Ir čia vėl, kaip ir su sveikata bei švietimu, teigiama, kad žemės ūkis yra strateginis sektorius, užtikrinantis šalies saugumą ir apsirūpinimą, bet realybėje politikų elgesys rodo visai ką kitą.
Paradoksalu, piktinamasi „prabangiais“ ūkininkų traktoriais, tačiau jei paklaustume, kiek tų besipiktinančių sutiktų imti paskolą iš banko tokiam traktoriui įsigyti ir dirbtų darbą, kuriame nėra išeiginių, atostogų, o rezultatas dėl šalnų, liūčių, sausrų ir kitų meteorologinių reiškinių yra sunkiai nuspėjamas. Jei žemės ūkis būtų toks nuostabus verslas, turbūt nereikėtų kalbėti, kad žemės ūkyje vis mažiau jaunimo, o garbingo amžiaus sulaukę ūkininkai nebeturi kam palikti savo ūkio. Jis parduodamas vis labiau stambėjančioms kelioms didelėms įmonėms.
Kaip greitai sugrįžta meilė medžiotojams parodė pavyzdys su į Vilnių užklydusia meška. Ūkininkams meilė sugrįžtų jei šaldytuvas namie bent dvi dienas pastovėtų tuščias. Atskiro dėmesio verta ir epopėja su nekilnojamojo turto mokesčiu. Siūlymų ir pakeitimų būta tiek, kad juos būtų sunku suskaičiuoti. Dabar, paskutiniais siūlymais, vėl grįžtama prie pirmojo būsto apmokestinimo – siūloma kartelę nuleisti iki 200 tūkstančių eurų. Tačiau po artėjančio turto pervertinimo šią ribą peržengtų jau gana didelė dalis būstų. Tokiu atveju visos kalbos apie pirmojo nekilnojamojo turto įsigijimo sunkumus jaunoms šeimoms ir su tuo susijusias vis gilėjančias demografines problemas liktų bevertės.
O jeigu dar įvertintumėme ir GPM naujoves, kuomet sumuojant gautas pajamas ir paveldėtas iš tėvų turtas galėtų tapti sunkiai pakeliama mokestine našta, tampa daugiau nei aišku, kad šios priemonės ir siūlymai nemokamai daryti abortus bei dalinti kontraceptikus niekaip neves prie tautos gausėjimo. Veikiau priešingai.
Dabar vasara. Ir nors iki šiol ji nepasižymėjo itin aukšta oro temperatūra, šildymas šiuo metu
nėra aktualus klausimas. Tačiau rudenį jis vėl iškils į pirmą planą – tada ir paaiškės, kodėl
gyventojus pasiekė išaugusios šildymo sąskaitos. Priežastis paprasta: Seimas panaikino PVM
lengvatą šildymui. Iš karto po to socialinės apsaugos ir darbo ministrė ramino visuomenę, esą
baimintis neverta – mažas pajamas gaunantys gyventojai gaus kompensacijas. Atrodo, kad nemarus sovietinis posakis „ekonomika turi būti ekonomiška“ tampa ir šios reformos pagrindiniu moto.
Tuo tarpu vis dramatiškesnius gyventojų nuostolius skaičiuojančios regionų savivaldybės bus tiesiog apvogtos centrinės valdžios. Remiantis atliktais skaičiavimais, savivaldybės dėl reformos gali netekti apie 2 proc. GPM pajamų – tai sudarytų apie 77 mln. eurų per metus. Esą jos galėtų susirinkti pinigų iš nekilnojamojo turto mokesčio. Tačiau jau dabar ten daugybė pastatų stovi tušti, o norėdami pritraukti jaunų specialistų (gydytojų, mokytojų, policininkų ir kt.) savivaldybės pačios imasi siūlyti jiems būstus, duoda vienkartines būsto įsigijimo išmokas ir pan. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai užsispyrusiai laikantis reikalavimo dėl minimalaus vaikų skaičiaus klasėse, imtasi bent iš dalies kompensuoti su mažėjančiu vaikų skaičiumi susijusias išlaidas. Taip bandoma išlaikyti švietimo įstaigas regionuose ir bent kiek išsaugoti viltį, kad šeimos su vaikais dar gali svarstyti galimybę ten kurtis.
Visam šiam chaosui užtenka ir laiko, ir politinės valios. Rezultatai daugiau nei abejotini, verslas ir ūkininkai aiškiai komunikuoja apie būsimas problemas, bet jos juk greitai nepasimatys. Po kadencijos dėl smunkančios ekonomikos bus galima apkaltinti ką nors kitą. O tuo tarpu mokesčius, kurie galėtų ne tik papildyti biudžetą, bet ir pagerinti gyventojų sveikatą (tabako, alkoholio, elektroninių cigarečių ir jų skysčių akcizai) reikšmingai didinti vengiama. Užtenka paskaityti vienų pelningiausių verslų propagandinių straipsnių apie galimą kontrabandą ir visas entuziazmas dingsta. Tai kam tada kišami milijonai į valstybės sienos apsaugą jei ta baimė niekaip nesibaigia?
Mokesčių pakeitimai bus priiminėjami neįpusėjus vasarai, tikintis, kad per miestų šventes žmonės pamirš nuoskaudas, o ūkininkai per ūkio darbus neturės kada piktintis. Tačiau kasdien vis labiau ir labiau bus aišku, kad tų, iš kurių dar galima ką nors paimti ir dalinti, yra vis mažiau. Su tokiomis reformomis regionų problemos tik gilės, bet keturių metų politinio ciklo režimu gyvenantiems politikams panašu, kad tai nerūpi.
Nuotrauka Roberto Riabovo/ BNS