Skip to content

Ar „įtraukusis ugdymas” nepasiteisino?

Iki šiol buvau linkęs tikėti, kad kalbantys apie tai, jog be jokios atrankos visi vaikai turi mokytis kartu, skambiai tą vadinant „įtraukiuoju ugdymu”, buvo apgalvotas, specialistų pasvertas žingsnis, kuriam buvo bent vidutiniškai pasirengta.
Tačiau dabar taip nebemanau. Specialistai liko patogiai sėdėti universitetų auditorijose ir privačių klinikų kabinetuose, o tėvai, mokytojai, auklėtojai ir vaikai tapo natūralaus eksperimento dalyviais.
Mokytojų padėjėjų tragiškai trūksta. O ir esami (gal tiksliau būtų sakyti esamos), nėra pajėgūs užtikrinti fizinio bei emocinio jų prižiūrimo vaiko, ir kitų kartu besimokančių vaikų saugumo. Jau iš ne vieno šaltinio girdėjau istorijas apie vaikus, į kuriuos mėtomos kėdės, kurie mušami ir kandžiojami bei gyvena nuolatiniame strese ir baimėje.
Tėvai atsiiminėja vaikus ir veda į privačias įstaigas, kurioms jokie „įtraukieji ugdymai” neprivalomi. Savivaldybėse atsiranda kažkokie „visokių reikalų koordinatoriai”, kurie, matyt, labiau koordinuoja popierių judėjimą printeryje, savaržėles ir segtuvus, o ne vaikų poreikius. Vaikai, tėvai, mokytojai ir auklėtojai yra paliekami tvarkytis vieni.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet ar tikrai turime sulaukti, kol kas nors bus negrįžtamai sužalotas (mokytojas, vaikas ar pan.), kad pagaliau imtis pripažinti, jog ne viską galima integruoti. Kad kai kuriems vaikams reikia labai rimtos vaikų psichiatrų ir raidos specialistų pagalbos, reikia rimto medikamentinio gydymo ir pan. Tačiau tokią pagalbą Lietuvoje gauti yra labai sudėtinga. Ar realu tikėtis, kad labai labai rimtų problemų turintį vaiką įdėjus į įprastą aplinką jo sveikatos problemos išsisipręs savaime, o visi aplinkiniai kėdžių mėtymus ir daužymą bei kandžiojimą išmoks laikyti įprastiniu reikalu, į kurį tiesiog nereikia kreipti dėmesio? Kažin.
Kiekvienu vaiku turi būti pasirūpinta ir nėra jokių svetimų vaikų. KIEKVIENU. Taip pat ir tuo, kuris neturi sutrikimų ir tikisi mokytis ramioje, jam saugioje aplinkoje.
Manau, kad pavyzdžių aptarimui, tarnybų, udymo įstaigų vadovų, mokytojų, psichikos sveikatos, socialinės pagalbos ir kitų specialistų patirčių jau yra daugiau nei pakankamai tam, kad ŠMSM imtųsi lyderystės ir sukviestų visus prie stalo rimtam pokalbiui, aptariant kas pavyko, o kas ne. Ką daryti, kad pavyktų? Ką reikia keisti ir kaip padėti tėvams, kurie nebežino, ką daryti su problemų turinčiu vaiku. Kaip apsaugoti problemų neturinčius nuo akivaizdžių grėsmių. Nebus lengvų atsakymų, bet, kaip ir sakiau, nenoriu būti blogu pranašu, tačiau atrodo, kad laukiama nelaimės, po kurios vėl bus chaosas ir kaltų paieškos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *