Ne vieneriuose politiniuose debatuose teko atsakinėti į klausimą kokį procentą nuo BVP turime skirti savo šalies gynybai. Ir mano atsakymas visuomet būdavo toks, kad skirti privalome tiek, kiek reikia. Jei šiandien gynybos ekspertai mane argumentuotai įtikintų, jog būtina skirti gynybos biudžetui ne 5-6 proc., kuriuos pasiūlė Prezidento G. Nausėdos vadovaujama Valstybės gynimo taryba, o kažkiek daugiau – būčiau gretose tų, kurie balsuotų, palaikydami tokio finansavimo skyrimą.
Naujuoju JAV Prezidentu tapus D. Trumpui visiems tapo aišku, kad klausimas dėl kitų NATO valstybių gynybai skiriamų lėšų grįš visu aštrumu. Todėl inauguracijos išvakarėse nuskambėjęs Lietuvos siekis skirti 5 – 6 proc. BVP šalies gynybai yra labai stiprus pareiškimas. Tačiau mes dar neturime nei tokių pinigų, nei jau išgirdome kam jie būtų naudojami. O šis aspektas ne mažiau svarbus, nes toks didelis socialinis kontraktas neabejotinai reikalauja maksimalaus skaidrumo ir garantijų, kad skirti didžiuliai pinigai netaps kokių nors vienai ar kitai valdančiai partijai prijaučiančių veikėjų ar rėmėjų „lesykla“ ir pasipelnymo šaltiniu. Tai negrįžtamai sugriautų visuomenės pasitikėjimą ilgiems laikams.
Mūsų šalies saugumas, visų pirma, yra mūsų pačių, o ne JAV ar ES rūpestis. Būtent toks, lyg ir savaime suprantamas, požiūris rodo, ar aiškiai suvokiame geopolitines ir egzistencines grėsmes.
Tuomet kyla klausimas: o kodėl taip ženkliai skiriasi partijų pozicijos į išlaidų krašto apsaugai didinimą? Ogi todėl, kad pinigų visada trūks.
Tad didinti šalies gynybai skiriamas lėšas yra išties labai sudėtingas sprendimas. Juk negalima tuo pačiu sukelti grėsmės gyventojų socialiniam gerbūviui, bloginti sveikatos, švietimo ar kitų paslaugų prieinamumo. Visa tai sukeltų jau ne išorines, o vidines grėsmes, kuriomis, neabejoju, netruktų pasinaudoti mūsų valstybės priešai.
Stebėjau reakcijas į Valstybės gynimo tarybos siūlymą – per artimiausią penkmetį didinti išlaidas krašto apsaugai iki 5-6 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP). Prisipažinsiu, labiausiai nustebino buvusios premjerės I. Šimonytės „diarėja“ ir verksmai, esą visa kaltė, nepasiekus reikiamų skaičių, bus suversta A. Kubiliui.
Be jokios abejonės, Europos Komisija šioje srityje vaidina ne paskutinį vaidmenį, ir mes, Lietuvoje išrinkti Europos Parlamento nariai, jau turėjome susitikimą ir pokalbį su Lietuvos deleguotu komisaru A. Kubiliumi. Šio susitikimo metu niekas nebandė A. Kubiliaus kažkuo kaltinti. Juolab, kad jo darbas Komisijoje ką tik prasidėjo ir tikrai nėra dėl ko dar priekaištauti.
Neabejoju, kad dauguma Lietuvos europarlamentarų jau pasirašė raštu Europos Komisijai teikiamą klausimą, ragindami netaikyti Mastrichto kriterijų valstybėms, jei šių kriterijų peržengimas atsiranda dėl išlaidų, susijusių su krašto gynyba.
Tikiuosi, kad į šį prašymą Europos Komisija atsižvelgs, ir mes turėsime galimybę skolintis svarbių gynybos projektų įgyvendinimui, o konservatorius raginčiau nepulti vaidinti aukos ten, kur jos nereikia vaidinti.
Dar daugiau, siūlyčiau glaudžiau bendradarbiauti su kitomis ES šalimis ir vykdyti bendrus projektus, pavyzdžiui, derinti tam tikros įrangos įsigijimus.
Kad šis mano tekstas neatrodytų tik kaip politinis oponentų moralizavimas, pakalbėkime iš esmės, iš kur būtų galima gauti daugiau lėšų, nenuskriaudžiant mūsų šalies piliečių ir nemažinant jų gerbūvio?
Visų pirma, reikalingas neatidėliotinas prioritetų pačioje ES politikoje perdėliojimas ir lėšų tam tikrose ES srityje perskirstymas.
Pavyzdžiui, viena iš tokių sričių – vadinamoji „žalioji politika“. Į ją ES meta ženkliai didesnes lėšas nei yra nusiteikusi skirti gynybai.
Neatsakingai iki šiol vykdyta „žalioji“ politika, kurios nemaža dalis pagrįsta net ne realiai įgyvendinamais tikslais, o ideologija, privedė prie pačios ES konkurencingumo sumažėjimo, leido susikrauti pinigus tokioms valstybėms, kaip Kinija, bei sumažino ES pramonės konkurencingumą.
O kur dar klimato kaitos mažinimas, kuris patyrė fiasko, nes CO2 išmetimai ne tik nesumažėjo pasauliniu mastu, bet ir išaugo. Antai, 2020 m. CO2 išmetimas iš iškastinio kuro ir pramonės sudarė 34,37 metrinių tonų (GtCO2), o 2024 m. – jau 37,41 GtCO2.
Tad tolesnis neatsakingas lėšų švaistymas prilygsta situacijai, kai potvynių užliejamose teritorijose stovintiems namams pasiūlome išklijuoti sienas klimatui neutraliais apmušalais, užuot pastatę užtvanką.
Tai nėra raginimas nesirūpinti aplinkos išsaugojimu ar jos netausojimas. Tačiau vykdomi „žaliojo kurso“ pokyčiai turi būti racionalūs ir efektyvūs, kaip ir visose kitose srityse.
Be jokios abejonės, vien ES lėšų tokiam reikšmingam pokyčiui didinti lėšas gynybai valstybės pajamų perskirstyme neužteks. Reikia galvoti, kaip būtų galima padidinti mūsų šalies pajamas, t.y. įplaukas į valstybės biudžetą.
Pradėkime nuo siūlymų, kurie jau buvo teikti ir siūlyti dar praėjusioje Seimo kadencijoje, bet nesulaukė atgarsio. Kalbu apie priemones, kurios leistų pasiekti iš karto du tikslus, t. y., sumažinti sveikatos problemų mąstą ir padidintų biudžeto įplaukas.
Pirmiausia turiu omenyje tabako, alkoholio, el. cigarečių ir azartinių lošimų apmokestinimo didinimą.
Visa praėjusi kadencija Lietuvos Seime pasižymėjo politika, kuomet tabako ir alkoholio įperkamumas ne mažėjo, o augo, net ir augant jų apmokestinimui. Tai įvyko dėl labai paprastos priežasties – akcizai ir galutinė pardavimo kaina augo mažiau nei augo gyventojų pajamos. Vadinasi, net nerizikuojant padidinti paskatą vykti apsipirkti pas kaimynus, pakankamu akcizo didinimu nebuvo pasinaudota. Gal bus pasinaudota dabar?
Kita galimybė – tai pasinaudoti iki šiol neįgyvendintu Konstitucinio Teismo sprendimu ir įstrigusiais sprendimais dėl II pakopos pensijų fondų. Pasak profesoriaus Romo Lazutkos, šiuo metu II pakopos pensijų fonduose yra apie 5 mlrd. eurų turto, kurio dalį, pasekus lenkų pavyzdžiu, būtų galima perkelti į Gynybos fondą.
Trečia, reikėtų galvoti apie integruotas išlaidas. Ir čia labai svarbiu faktoriumi tampa pats požiūris: ar mes planuojame gynybai skirtas lėšas tik išleisti įvairios karinės įrangos įsigijimui, poligonų steigimui, ar žiūrime plačiau? Pavyzdžiui, investuojame į amunicijos ar dronų gamybą, kai sukuriamos darbo vietos ir gaunamos pajamos, dalį šios gamybos produktų parduodant kitoms NATO partnerėms.
Ketvirtas, paprastas ir daliai jau girdėtas, pavyzdys būtų karinio mobilumo užtikrinimas, kai, norint užtikrinti reikiamos karinės paramos judėjimą, kuriama ir gerinama susisiekimo infrastruktūra (keliai, tiltai, viadukai ir t.t.). Juk visi suvokiame, kad karinė pagalba turėtų mus pasiekti ne tik oru, bet ir žeme. Jei neprireiks šios infrastruktūros karinėms reikmėms, ja galės ilgus metus naudotis paprasti civiliai.
Dar vienu – penktu, pavyzdžiu galėtų tapti investicijos į sveikatos sistemą, kuri šiuo metu yra visiškai neparengta išorės grėsmėms.
Ar pamenate tuometinio sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio pasakotus anekdotus, kad jis negali nieko daryti, nes kariuomenė jam nepasako, kam konkrečiai reikia ruoštis? Suprask, nepasako, iš kur ir kaip mūsų priešai galėtų pulti, ir ką jie tiksliai darytų.
Visus, patikėjusius šiomis pasakomis, kad esą viskas bus daroma, yra daroma ir t.t., turiu nuvilti – praėjusi Vyriausybė įgyvendino tik kelis nereikšmingus pokyčius, arba pačių gydymo įstaigų, iš jų pačių pinigų, finansuotas iniciatyvas.
Tuo tarpu karinio konflikto atveju, sužeistųjų gydymui ir pagalbos teikimui būtų naudojama būtent civilių gydymo įstaigų infrastruktūra ir pajėgumai.
Todėl šios infrastruktūros parengimas (įranga, požeminė infrastruktūra, medikų mokymas ir t.t.) taip pat turėtų būti priskiriami gynybos investicijoms. Jomis taikos metu naudotųsi visuomenė, ypač kokių nors stichinių nelaimių atveju.
Na ir dar vienas pavyzdys, tai – investicijos į švietimą. Užuot fantazavus apie tai, kad privalomoji karo tarnyba turėtų trukti vienerius ar dvejus metus, žinant, kad tam yra tiesiog nepasirengta, būtų galima jau nuo rugsėjo 1-osios kviesti tarnybą baigusius karininkus ir puskarininkius dėstyti karinį parengimą mokyklose.
Tai leistų išspręsti ne vieną problemą – padėtų moksleiviams pasirengti privalomajai karo tarnybai, sustiprintų jų patriotinį ugdymą ir pagerintų jaunuolių fizinę būklę.
Ir tai tik keli pavyzdžiai, atskleidžiantys, kad į didesnį finansavimą gynybai galima žvelgti plačiai, įvairiais kampais.
Svarbu, kad tik proto ir valios pakaktų.
Nuotrauka Gretos Skaraitienės|BNS