Ora et labora

Dar ir dar kartą norisi sugrįžti prie man ramybės neduodančio klausimo. Tai ko mes visgi labiau norim: duonos, ar žaidimų?

Kas kartą kai tenka dalyvauti politinėse diskusijose ar skaityti politologų, ar kitų “ekspertų” komentarus, matau, kad pasigendama diskusijos apie politines idėjas, partijų programas, pažadus ir t.t. Tačiau tuo pat metu, tie patys žmonės dar nesuskaičiavus rinkimų rezultatų didžiausią dėmesį skyrė ne programų nuostatų suderinamumui (nes jiems puikiai į kompaniją tinka socialdemokratai ir liberalai), apie kuriuos vis bando kalbėti politikai, o tam, kas į ką kaip pažiūrėjo, kas ką pasakė, kas ką mėgsta ar nemėgsta.

Visa ta istorija su neva esančiais siaubingais politikų nesutarimais man panaši į tokį pokalbį, kuomet žmogaus yra paklausiama ar jūs galėtumėte dirbti su kažkuo konkrečiu ir jam atsakius, kad galėtų, yra kelis kartus perklausiama, o kokius matytumėte to žmogaus trūkumus ar silpnybes. Jei tik kažkoks trūkumas būtų įvardintas, tai taptų antrašte ir būtų pakartojama visais įmanomais būdais sustiprinant ir išryškinant bei pateikiant kaip esminį nesuderinamumą.

Neretu atveju tai daroma visai ne todėl, kad tai yra realus nesuderinamumas, o todėl, kad jį reikia rasti ir bandyti įskelti tokią kibirkštį, nuo kurios išdegusiu keliu į valdžią galėtų sugrįžti realiai rinkimus pralaimėję.

Rinkimų vakarėlis baigėsi. Po jo visus kankina didesnės ar mažesnės politinės pagirios. Neleiskime, kad tas galvos skausmas užgožtų sveiką protą. Ne tam buvo keturis metus rengtasi, kad pasiduotume pigiems bandymams visus su visais sukiršinti.

Ora et labora.