Ir toliau darkysime savo kalbą?

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą pasisakė, kad Lietuvos piliečių asmenvardžių įrašymas jų tapatybės dokumentuose nelietuvių kalba reikštų:

•valstybinės kalbos statuso, nustatyto Konstitucijos keturioliktame straipsnyje, paneigimą;

•piliečių lygybės įstatymui principo, nustatyto Konstitucijos dvidešimt devintame straipsnyje, paneigimą.

Kas pasikeitė, kad KT naujausiame išaiškinime tokio prieštaravimo jau nebeįžvelgiama?

Kokia bus kita Konstitucijos nuostata, kurios vertinimas pasikeis į Konstitucinį Teismą politikams keliaujant tiesiai iš Seimo suolo?

Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.”

Šios Konstitucijos sąvokos niekas nepakeitė. Tačiau mes, skirtingai nei, pavyzdžiui, italai, nesaugome savo kalbos. Ji darkoma įvedant kitų kalbų abėcėlės raides, o jau ir oficialiose kalbose galime išgirsti nuolat prasimušančių svetimybių. Jau nekalbu apie jaunosios kartos žodyną, kuriame angliškų žodžių tuoj bus vos ne tiek pat, kiek ir lietuviškų.

Ar mums kalba nebereikalinga? Kas mes būsime be savo kalbos?

Kalba, tauta ir valstybė yra neatsiejamos sąvokos. Kalboje užkoduota tautos tapatybė, kultūra, tautinė galvosena. Anot Vydūno, kalbą reikėtų vadinti tautos vėliava.

Mūsų kalba yra ne tik viena seniausių, UNESCO pripažinta gražiausia pasaulyje. Gniuždyta, menkinta, niekinta, ji išsaugota sudėtingiausiais mūsų tautos gyvavimo šimtmečiais.

1995 m. Seimo priimtame Valstybinės kalbos įstatyme ir kituose teisės aktuose apibrėžta, kad Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes ir rašytinius kalbos paminklus.

Tačiau pastaraisiais metais vis labiau užsipuolama oficialioji valstybinės kalbos politika, užsimojama prieš kalbos norminamąjį darbą ir kalbos ugdymą. Atvirai siūloma naikinti Kalbos įstatymą, reikalaujama kalbos laisvės, kurią esą žmonės įgytų panaikinus dabartinės valstybinės kalbos politiką ir jos vykdytojų institucijas. Jau leidžiama lietuviškuose pasuose rašyti x, w ir q raides, o tai iš esmės reiškia, kad keičiama valstybinės kalbos abėcėlė. Nustojo galioti ir valstybinei kalbai būdingos vardų ir pavardžių užrašymo taisyklės.

Neslepiamos užmačios panaikinti dar 1993 m. įstatymu įteisintą Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.

„Kalba yra didis, tautos statytas paminklas“,- yra pasakęs garsusis mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis. Tauta yra gyva tol, kol gyva jos kalba.

Jei Seime valdantieji priiminės naujus sprendimus, darkančius mūsų kalbą, Prezidentas turėtų tam pasakyti aiškų – NE.