Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie visuotinį gynybos planą ir skleidžiamą paniką

Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie visuotinį gynybos planą ir skleidžiamą paniką

https://www.youtube.com/watch?v=yx2TJRME7sI Šalies užsienio reikalų ministras G. Landsbergis ir premjerė I. Šimonytė skleidžia paniką šalyje, tačiau nesiima jokių veiksmų, kad būtų...
Read More
Prasidėjo parašų rinkimo laikotarpis

Prasidėjo parašų rinkimo laikotarpis

Kiekvienas iš kandidatų turime surinkti ne mažiau kaip po 20 tūkstančių jį remiančių piliečių parašų – popieriniuose lapuose arba elektroniniu...
Read More
Pareiškinių dokumentų VRK pateikimas

Pareiškinių dokumentų VRK pateikimas

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos keliamas kandidatas į LR Prezidentus Aurelijus Veryga šiandien Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė būtinus pareiškinius dokumentus...
Read More
Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie regionų naikinimo politiką

Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie regionų naikinimo politiką

https://www.youtube.com/watch?v=72vNMT0t4rI Laidoje apie Aurelijaus Verygos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidato į Prezidento postą, siūlomą regionų politiką ir apie tai,...
Read More
Derybos su ES: žemdirbių interesai, regioninė politika ir saugus Ignalinos AE uždarymas

Derybos su ES: žemdirbių interesai, regioninė politika ir saugus Ignalinos AE uždarymas

Netrukus po Prezidento rinkimų, birželio mėnesį turėtų būti priimta 2024–2029 m. ES strateginė darbotvarkė artimiausiems penkeriems metams. Tai vyksta Europos...
Read More

sub meniu


Ar švietimas tampa savotišku Lietuvos prakeiksmu?

Kasmet, artėjant rugsėjo 1-ąjai, suaktyvėja diskusijos apie švietimo sistemą, mokytojų
trūkumą, ugdymo turinį, švietimo įstaigų tinklą ir kitais klausimais. Šis mano pasvarstymas nepretenduoja į ekspertinį turinį. Tai nėra mano atstovaujamos partijos pozicija ar nuomonė. Tai, ką išdėstysiu, yra mano asmeninė nuomonė, kuri susidarė kaip tėvui, kurio trys vaikai lankė ir dalis dar tebelanko mokyklą, kaip mokyklos tėvų tarybos atstovo. Galų gale, tai – požiūris, iš šalies pažvelgus į daugiametę perspektyvą. Taigi, noriu akcentuoti esminius dalykus, kurie neatpažįstamai pakeitė mūsų švietimo sistemą, nes šiandien, net didžiausi liberalai jau pradeda panikuoti dėl to, kas bus ateityje. Pasvarstysiu apie viską iš eilės.

Pirmiausia, didžiausia padėka ir pagarba mokytojams ir mokyklų vadovams, kurie, nepaisant viso ant jų kas keli metai užgriūvančio chaoso, stengiasi išlaikyti įstaigų veiklą, moko mūsų visų vaikus ir stengiasi išgyventi tokiomis sąlygomis, kurios didžiąją dalį švietimo sistemos strategų, atsidūrus jų vietoje, priverstų tiesiog į viską spjauti ir numoti ranka. Taigi,kaip jau minėjau, ši publikacija yra apie pačios švietimo sistemos pamatus ir veikimo principus.

Pardavėjai ir pirkėjai arba laisvosios rinkos besivaikant

Egzistuoja įsitikinimas, kad švietimo sistemai galėtų ir turėtų būti pritaikyti laisvosios rinkos dėsniai ir pritaikius tam tikrus šios ideologijos dėsnius, viskas per tam tikrą laiką turėtų susireguliuoti savaime; kadangi viską sureguliuoja paklausos ir pasiūlos dėsniai. Net nebuvo slepiama, kad vadovautasi neoliberalizmo ideologo Miltono Friedmano idėjomis. Buvo tikimasi, kad pakeitimai sureguliuos ugdymo kokybę, užtikrins reikiamą atlygį dirbantiesiems ir t.t. Matyt, tuo vadovaujantis Lietuvos švietimo sistemoje vietoj biudžetinio įstaigų finansavimo modelio atsirado vadinamieji „mokinio“ krepšeliai. Ir tai buvo pirmasis sisteminis smūgis švietimo sistemai. Jis iš esmės pakeitė mokytojo ir mokinio santykį į pirkėjo ir pardavėjo santykį. Jūs žinote, kad laisvosios rinkos pasaulyje pirkėjas yra „dievas“, o jam lenkiasi visi paslaugų teikėjai visais įmanomais būdais stengdamiesi jam įtikti, nes jis atneša pinigus. Šis principas puikiai veikia ten, kur pasiūla yra ženkliai didesnė už pasiūlą, o pirkėjas bet kada gali atsisakyti prekės ar paslaugos ir pasirinkti kitą „pardavėją“.
Ar tai tinka švietimo sistemai? Teoriškai galima būtų pasakyti, kad mes mokesčių pavidalu finansuodami krepšelius, savotiškai perkame paslaugą. Tačiau, ar esame kompetentingi spręsti apie paslaugos kokybę (turinį) ir ar tikrai iškilus poreikiui galime be vargo pasirinkti kitą paslaugos teikėją? Ne. Ar įsivaizduojate nuolat tarp mokyklų besiblaškantį ir kasmet jas keičiantį klientą? Čia ne prekybos centras ar automobilių servisas. Krepšeliai sukūrė iškreiptą santykį, kuomet, užuot pasitikėjus mokytojo kompetencija, prasidėjo įvairūs reikalavimai ir grasinimai jų neišpildžius „išsivesti krepšelį“ į kitą mokyklą. Panašūs dalykai vyko ir dalyje aukštųjų mokyklų, kur studentus buvo vengiama vertinti blogai dėl „krepšelio“ išėjimo. Taip palaipsniui sistema ėmė rūpintis ne tiek švietimu, kiek „krepšeliais“, o mokytojas tapo „paslaugos teikėju“. Iš pradžių pasikeitė tėvų požiūris į mokytoją, o dabar tas požiūris jau persikėlė ir į vaikų pasaulį.
Krepšeliai prisidėjo ir prie regioninių švietimo įstaigų palaipsnio nykimo, nes ten įstaigos ne tik, kad neturi su kuo „konkuruoti“, tačiau, mažėjant vaikų skaičiui, jos pradeda „neapsimokėti“. Kai kalbame apie vaikų išsilavinimą, tas „neapsimokėjimas“ skamba itin ciniškai, nes ko verta valstybė, kuriai jos pačių vaikų ugdymas „neapsimoka“. Įvestas klasės krepšelis mokymo lėšų paskirstymą mokykloms padarė šiek tiek tolygesniu ir racionalesniu. Vis tik, žvelgiant giliau, reikėtų iš esmės užduoti klausimą, kaip mes traktuojame švietimą: ar kaip prekę, ar kaip viešąją gėrybę?
Pirmuoju atveju viskas, kad ir ugdymo įstaigų pertvarka, matuojama pinigais. Antruoju atveju ekonominiai rodikliai svarbūs, tačiau ne mažiau svarbūs tampa moksleivių asmenybės tapsmas, jų pasiekimai ir pažanga.

Tik pradedi suvokti pasaulį, o jau turi pasirinkti savo vietą jame

Antroji kvailystė, kuri buvo padaryta mūsų vaikams, tai įvestas profiliavimas, jį aklai nusirašant nuo „labiau vakarietiškų“ valstybių, kuriose veikia gerai suderinta ir anksti prasidedanti profesinio orientavimo sistema. Deklaruojami tikslai buvo puikūs, tik rezultatai ir tikslai nukeliavo į priešingas puses. Profesinis orientavimas taip ir netapo gerai veikiančia ir efektyvia ugdymo proceso dalimi, o štai būtinybė pasirinkti savo būsimo gyvenimo kryptį
save įrėminant į tam tikrą mokymosi profilį, buvo įtvirtinta. Ne paslaptis, kad nemaža dalis abiturientų, jau ir baigę mokyklą, sunkiai gali apsispręsti dėl savo būsimos profesijos ar studijų, o ką jau kalbėti apie keliais metais jaunesnį mokinį, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis. Kas nusprendė, kad tokie dalykai, kaip fizika, chemija, biologija ir pan. yra nereikalingi humanitarinės krypties žmonėms? Ką daryti tiems, kurių nuostatos ar norai pasikeičia besimokant paskutiniais gimnazijos metais? Suprantu, kad diegiant šią priemonę, norėta gero. Norėta sustiprinti ugdymą ten, kur vaikų gebėjimai yra stipriausi. Tačiau, ar šį tikslą pavyko pasiekti? Sakyčiau, kad ne. Pradėkime nuo to, kad tiksliuosius dalykus mokytis renkasi vis mažiau vaikų, o universitetai jau ne vienerius metus skambina pavojaus varpais, kalbėdami apie tai, kad vis mažiau abiturientų renkasi su tiksliaisiais mokslais susijusias studijas. Lietuvoje labai trūksta inžinierių ir kitų, tiksliuosius mokslus studijuojančių studentų ir turime perteklių vadybininkų, ekonomistų, teisininkų ir kitų socialinių mokslų profesijų atstovų. Kasmet virkaujame dėl tragiškų matematikos  egzamino rezultatų. Todėl, darytina išvada, kad, jei ką ir pasiekėme, tai sumažinome motyvaciją mokytis tiksliuosius
mokslus. O nepasirinkus tam tikrų dalykų mokykloje, abiturientams užkertamas kelias rinktis dalį studijų krypčių ateityje arba jiems reikėtų savarankiškai ruoštis ir laikyti papildomus egzaminus. Ir aišku, kad tokią prabangą sau galėtų leisti tik labai motyvuoti, laiko ir finansinių išteklių nestokojantys piliečiai.
O ir kas skaičiavo ir galvojo, kaip tai paveiks mokytojų rengimą, profesijos patrauklumą? Niekas. Niekas nepagalvojo, kad tradiciškai sunkesni ir daugiau pastangų mokytis reikalaujantys dalykai bus dažniau nustumiami į antrą planą. Tai, ką turime šiandien, yra viso šito chaoso rezultatas. Tragiškai trūksta inžinerines profesijas ir tiksliuosius mokslus besirenkančių studentų. Šių specialistų labai trūksta visuose sektoriuose. Jau labai trūksta ir mokytojų, nes moksleiviams, nesirenkant šių dalykų, mokytojams nesusidarė pakankami krūviai ir jiems teko arba pradėti dirbti keliose mokymo įstaigose, arba savo dėstomą dalyką keisti kitu, arba užverti mokyklos duris apskritai. O naujų norinčių pasirinkti šias mokytojų profesijas yra vienetai. Turime dar vieną sisteminę problemą, kurios pagreičiui įgyti prireikė dešimtmečio, ne mažiau prireiks ir jos sprendimui. Žinoma, su sąlyga, kad kas nors iš viso imsis ją spręsti.  O ką tuo metu daryti vaikams ir jų tėvams?

Mortų“ suklestėjimas

Na, ir dar viena sisteminė problema, kuri šiandien labai veikia švietimo sistemą ir vis labiau didina socialinę nelygybę, tai – viešojo sektoriaus stūmimas į privačias rankas. Čia veikia laukinio kapitalizmo principas: jei turi pinigų, esi karalius, jei jų neturi – esi niekas. Ir pats esi dėl to kaltas. Ko jums ne „Amerika“? Pradėkime nuo to, kad skirtingai nei viešosios ugdymo įstaigos, privačios mokyklos gali imti ir ima didelius papildomus pinigus iš tėvų už vaikų ugdymą, nors tuo pačiu gauna ir mokymo lėšas. Tai kaip su tokia sistemos anomalija gali konkuruoti viešosios įstaigos? Niekaip, todėl, kad čia nėra sudaryta jokių lygių sąlygų konkurencijai. Sąlygos ir taisyklės skiriasi, vadinasi,
net ir teorinių galimybių veikti laisvosios rinkos dėsniams nėra. Privačios įstaigos už žymiai didesnes gaunamas pajamas gali pasiūlyti patrauklesnes erdves, didesnį užmokestį mokytojams ir t.t. Be to, atsirinkdamos geriausius vaikus, gali sukurti ir iškreiptą suvokimą apie esą geresnę ugdymo kokybę. Mokytojai yra viliojami į tokias įstaigas, tačiau ir ten ne visuomet laukia išsvajotasis „rojus“, nes, įtikinus visuomenę, kad švietimas yra viso labo yra prekė, o klientas visuomet teisus, didelius papildomus pinigus už vaikų mokslą sumokėję tėvai, kartais pasijunta „nusipirkę“
mokytoją kartu su visa mokykla ir manosi turintys teisę mokytojui išaiškinti, kaip jam geriau organizuoti ugdymo procesą.
Svarbu ir tai, kad privačios įstaigos gali sau leisti mažesnes klases, nes, pasak dabar jau buvusios švietimo ir mokslo ministrės, jie už tai papildomai susimoka. Vadinasi, geresnė ugdymo kokybė, skiriant vaikui daugiau individualaus dėmesio, gali būti prieinama tik turintiems pinigų, o kiti gali grūstis perpildytose klasėse?
Dar privačios ugdymo įstaigos gali nepriimti mokytis specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Joms tokių vaikų integruoti prievolės nėra, tad jos ir nesivargina. O turėtų būti atvirkščiai: privatus sektorius turėtų būti nukreipiamas į tų paslaugų teikimą, kurios reikalauja išskirtinio dėmesio ir papildomų paslaugų teikimo, už ką būtent ir būtų
mokami papildomi pinigai. Ir čia galėtume paimti pavyzdį iš estų, kurie Nevalstybinio švietimo įstatyme aiškiai
reglamentuoja visą privačių mokyklų veiklą nuo ūkio vedimo iki ugdymo kokybės. Pavyzdžiui, šiame įstatyme aiškiai apibrėžtas maksimalus mokesčio už ugdymą dydis ir kokiems tikslams galima jį naudoti. Svarbiausia tai, kad valstybinėms ir privačioms įstaigoms yra sudaromos vienodos sąlygos konkuruoti.

Ir tai tik keli aspektai. Nieko nekalbėsiu apie ugdymo turinį, kuris, be abejo, turi keistis atsižvelgiant į laikmetį, tačiau šiems pasikeitimams turi būti tinkamai pasiruošiama, skiriama pakankamai laiko ir išteklių, išbandyta keliose ugdymo įstaigose, nepaverčiant visų bandymo triušiais. Nesiplėsiu į mokytojų atlyginimo temą: mažose regionų mokyklose – tai tampa tiesiog misija neįmanoma, nes nėra tiek „krepšelių“. Jas uždarius, „krepšeliai“ susikemša perpildytose klasėse iki kurių dar tenka gerokai pasikratyti geltonais autobusėliais, aukojant miegą ir poilsį bei laisvalaikio dalį ir taip galutinai sunaikinant motyvaciją jauniems žmonėms, planuojantiems turėti vaikų, keltis ir gyventi regionuose.
Ar yra sprendimų? Žinoma. Tačiau iš švietimo sistemos visam laikui turi būti išvėdintas neoliberalistinis marazmas, kurio nė vienas dėsnis iki šiol nesuveikė, nes teorija ir praktika yra du skirtingi dalykai. Manau, ilgainiui reikėtų atsisakyti nepasiteisinusio profiliavimo ir grįžti prie mokymosi visų svarbių dalykų, ypač gamtos ir tiksliųjų mokslų, nes be jų tikėtis būsimųjų inžinierių yra tiesiog naivu. Prieš tai reikėtų pasirūpinti, kad grįžimui prie tokios sistemos būtų parengta pakankamai šių specialybių mokytojų. Reikėtų atsisakyti ir visą sistemos degradaciją pradėjusios krepšelių sistemos ir pagalvoti, ar neverta būtų grįžti prie biudžetinio finansavimo, nes išsilavinimas nėra tiesiog prekė, kurią galėsi nueiti ir nusipirkti į gretimą parduotuvę…

Komentuok !

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *