Socialiniuose tinkluose nepaliaujamai rašomos nuomonės apie Justiną Marcinkevičių. Norėjau ir aš pasisakyti, tik kelionė sutrukdė.
Bet niekada ne vėlu tokiomis temomis pakalbėti, juo labiau, kad šitos temos nesiliaus.
Nepamenu, kad Justinas Marcinkevičius būtų rašęs apie rusų carienes ir jų lovos reikalus. Jis apie Mindaugą bei gi Mažvydą rašė. Matyt, todėl toks „nemodernus“. Bet tai pajuokavimas.
O jei rimtai, tai turbūt ne už kalnų tas laikas, kai bus pasmerkti ir visi, gimę tokiu laiku, kad gyveno ir kūrė sovietmečiu, nes gimė ne laiku. Matyt galėjo ir palaukti. O jei dar ir mokslu užsiiminėjo, gal kokį išradimą padarė, gal net žmones operavo, ar tuos operavusius universitete mokė ir t.t. tai neabejotinai yra kokie tai neaiškūs tipai, „prisitaikę prie sistemos“. Argi tokius gerbsi ir paminklus statysi. O jau pastatytus reikėtų kaip fontaną prie Seimo paveiksliukais uždengti.
Nesu nei literatūros žinovas, nei juo labiau poetas, esu literatūros vartotojas. Tiesa turiu mokslinį laipsnį ir suprantu, kuo skiriasi mokslinis kūrinys nuo grožinės literatūros. Atrodytų ir kiti mokslo laipsnį turintys turėtų gebėti atskirti. Bet.
Niekada nepamiršiu savo močiutės pasakymo, kad puikybė yra viena didžiausių nuodėmių, už kurią Dievas baudžia iš karto. Ir sunku būtų su ja nesutikti…
Nemanau, kad dar kada pirksiu ar skaitysiu kai kurių autorių knygas ar publikacijas. Nebeskanu bus. O va eiles nueisiu ir paskaitysiu. Tik kartų deklamuotos ir dainuotos. Ir papūsk tu man… 
Tai gražiai mane augino
Laukas, pieva, kelias, upė,
Tai gražiai už rankos vedė
Vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
Uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos,
Atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis – LIETUVA!