Nedaug yra panašių liaudies posakių, kurių taiklumu būtų tekę įsitikinti asmeniškai. Asmeninis dalyvavimas tiesioginėje politikoje buvo vienas iš mano „niekada“. Daugelį metų visiems siūliusiems dalyvauti politikoje ar rinkimuose sugebėdavau atsakyti, kad mano supratimu savo ekspertinėje srityje galiu pasiekti daug daugiau nedalyvaudamas tiesioginėje politikoje, nebūdamas susietas su jokia politine jėga ir nesusilaukdamas priekaištų dėl politikavimo. „Niekada“ buvo ir dėl to, kad vis tik teko ne vienerius metus sveikatos politikoje dalyvauti netiesiogiai, kaip ekspertui, kaip Nacionalinė sveikatos tarybos nariui, o pastaruoju metu ir kaip skėtinės ekspertinės nevyriausybinės organizacijos vadovui. „Niekada“ buvo dėl to, kad daugybę kartų mačiau politikus nesivadovaujant moksliniais įrodymais, priiminėjant abejotinus sprendimus ir pan. Paskui skausmingai supratau, kad politika nėra medicina, kur galioja visiškai kitos taisyklės ir principai. Tačiau gyvenime ateina momentas, kai supranti, kad norint ką nors pakeisti ar įgyvendinti neužtenka tik kritikuoti tuos, kurie kažko nedaro ar daro ne taip. Teisingai sakoma – kritikuoti yra lengviausia. Ir perfrazuojant žinomą teiginį, kad mokytojas atsiranda tada, kai mokinys būna pasiruošęs, galėčiau pasakyti, kad pasiūlymas dalyvauti politikoje atsirado tada, kai buvau pasiruošęs pabandyti ir kitus, ne mokslininko, gydytojo, dėstytojo ar nevyriausybinės organizacijos vadovo veiklos būdus, kad mes nebebūtumėm labiausiai geriantis, besižudantis ar kitų sveikatos bei socialinių problemų kamuojamas kraštas. Kaip labai taikliai pastebėjo viena mano kolegių, sprendimas bandyti dalyvauti politikoje yra savotiškas „atsistojimas į kitą barikadų pusę“, kai vietoje to, kad kažko reikalauji, imiesi atsakomybės kažką padaryti. Tai yra didelis, bet labai įdomus iššūkis. Jei vis tik atsidurčiau politikoje, tai būtų labai didelis posūkis mano gyvenime, nes tai reikštų gydytojo karjeros baigtį. Grįžimas į šį darbą po kelių metų pertraukos jau būtų labai komplikuotas. Tai reikštų atsisakymą akademinio darbo, kurį labai mėgstu ir vertinu, o darbas su studentais yra tai, kas mane labiausiai motyvuoja. Bet tai kartu reiškia ir naujas patirtis, naują matymą, naujus iššūkius, kurie motyvuoja tobulėti, mokytis ir siekti kažko daugiau.
Žinau, kad toks mano sprendimas sukels labai daug mano draugų ir artimųjų svarstymų, palaikymo ar kritikos. Taip pat suprantu ir žinau, kad nuo šio momento nemažai žmonių nuo manęs nusisuks ir tai, ką aš ne vienerius metus dariau laikys savanaudišku siekiu siekti politinės karjeros. Labai stengiausi kuo daugiau darbų padaryti iki to momento, kol bus paskelbta apie mano planus kandidatuoti į Parlamentą, tam, kad tie darbai nebūtų laikomi politikavimo objektu. Padariau kiek spėjau, jūsų valia tai vertinti.
Turiu idėjų ir minčių, ką norėčiau padaryti ar pakeisti, kad būtumėm sveikesni, labiau atsakingi už tai, kas vyksta mūsų šalyje. Norėčiau, kad politikoje būtų mažiau pasipūtimo, arogancijos, nekompetencijos. Norėčiau, kad kiekvienam politikui galiotų skaidrumo reikalavimai, kuomet deklaruojama apie bet kokius susitikimus su suinteresuotomis grupėmis, vengiama interesų konfliktų, tariamasi ir pasitikima visuomene.
Norėčiau tikėti, kad kelias į progresą yra ne su visais pykstantis ar kritikuojant už tai kas ko nepadarė, bet bendradarbiaujant ir siekiant, kad net ir turėdami skirtingą matymą ar supratimą sutartumėm dėl svarbiausių ir esminių dalykų.
Gražių visiems artėjančių šv. Velykų.
http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/valstieciu-ambicijos-r-karbauskis-atskleide-daugiau-pavardziu.htm
Toks Jūsų noras – dabar atstovausite siauresniam žmonių ratui.
Geros Jums kloties.
seniai jus stebiu (skaitau) ir vis pagalvodavau: kodėl jo nėra politikoje? sveikinu, džiaugiuosi, palaikau. žinau, kad jūsų studentai graudinsis, bet ką daryti… jūsų reikia visai valstybei. sėkmės!
na panasu, kad bus uz ka balsuoti pagaliau…