Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ Europos Parlamento narys Aurelijus Veryga pasakoja apie prastą demografinę padėtį Lietuvoje ir Europoje, darbuotojų psichikos sveikatos sutrikimus ir darbo sąlygų gerinimą, keturių darbo dienų savaitę.
Specialiai „Bernardinai.lt“ iš Strasbūro.
Europos Parlamente kalbate apie psichikos sveikatą ir jos sutrikimus tarp darbuotojų. Kokiais psichikos sveikatos sutrikimais dažniausiai skundžiasi dirbantys žmonės?
Sutrikimų yra ir susijusių su darbu, ir nesusijusių. Viena, turbūt yra daug niuansų žmonėms, kurie turi psichikos sutrikimų ir jiems reikia dirbti. Tai jau integracijos klausimas. Tie sutrikimai – įvairūs: pradedant sunkiais atvejais, baigiant tuo, kad vis daugiau žmonių turi tam tikrų sunkumų. Ir čia turbūt klausimas mokslininkams – kodėl jų daugėja? Aš turiu savo versiją, bet ji nėra lengvai patikrinama.
Gal galite pasidalinti ta versija?
Mano versija galėtų būti susijusi su tuo, kad moterys vaikus gimdo būdamos vis vėlesnio amžiaus. Tai, be abejo, turi tam tikrą poveikį. Genetika nėra tokia paprasta – kuo labiau atidedamas gimdymas, tuo labiau genetinė lytinės ląstelės medžiaga gali būti paveikiama. Yra įvairių teorijų: tai gali būti susiję su motinos gyvenimo būdu, sveikata ir panašiai. Bet medicina aiškiai pripažįsta: kuo vėlesnis nėštumas, tuo dažniau reikia genetinių tyrimų, ypač nuo 40 metų. Tad logiška daryti prielaidą, kad vėlyvi nėštumai lemia daugiau vaikų, gimstančių su įvairiais sutrikimais. Vaikai šiandien gimsta dešimčia metų vėliau negu anksčiau.
Matomą padidėjusį protiškai neįgalių vaikų skaičių galbūt būtų galima aiškinti ir tuo, kad anksčiau niekas apie tai garsiai nešnekėdavo, tam tikrų sutrikimų net nediagnozuodavo?
Ir taip, ir ne. Vieni atvejai būdavo nepastebimi, žmones tiesiog laikydavo keistais. Nei pagalbos buvo, nei kas diagnozuodavo. Bet net ir tai atmetus, statistika rodo, kad jų daugėja, o biologija yra negailestinga. Vėlyvas pirmasis vaikas neišvengiamai turi pasekmių. Pagalbinis apvaisinimas, nors ir suteikia galimybę susilaukti vaikų, taip pat turi kainą. Viskas gamtoje turi savo kainą.
O neturintys įgimtų psichikos sveikatos sutrikimų žmonės? Kokių sveikatos bėdų patiria jie?
Jiems problemų darbe kyla dėl darbo specifikos. Pavyzdžiui, labai didelis emocinis krūvis, perdegimas. Tai matome medicinoje: gydytojai pervargsta, tampa nebeempatiški, pacientai tai jaučia. Mokytojams tenka taip pat didelis krūvis. Pareigūnai, susiduriantys su agresija ir smurtu, ir kitų profesijų žmonės, turintys neadekvačiai didelius darbo krūvius, patiria perdegimą, miego ir nuotaikos sutrikimų. Visa tai – darbo higienos klausimai. Psichikos sveikatą darbe lemia daugybė aspektų: susijusių tiek su darbu, tiek su žmogaus savijauta darbo vietoje.
Ką konkrečiai siūlote? Kokių priemonių reikėtų imtis?
Bet kokiu atveju svarbiausia mokytis ir mokyti žmones atpažinti problemas, jas laiku spręsti. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra istorijų apie neblaivius pareigūnus. Dažniausiai jie tiesiog praranda darbą, nes tai nesuderinama su tarnyba. Bet įsivaizduokite, jeigu žmogus turi priklausomybę – ar jis ją pripažins žinodamas, kad praras darbą? Ne. Jis slėps iki paskutinės minutės, kol viskas baigsis tragiškai. O jeigu žmogus serga depresija? Jis gali neturėti valios kreiptis pagalbos. Jam reikia padėti – pastebėti, nukreipti, kartais net užregistruoti pas specialistą. Atleisti iš darbo – ne išeitis, tai gali tik pabloginti padėtį.
Labai svarbus ir mobingo klausimas. Darbdavių ir darbuotojų santykiai, kolektyvo atmosfera. Darbas gali būti sunkus, bet jeigu dar bus ir prasti santykiai kolektyve, poveikis psichikos sveikatai bus dar didesnis. Tad būtina kalbėti apie darbo santykių higieną, apie mobingo vengimą, apie pagalbą kolegai, kuriam blogai. Todėl reikia ne išmesti jį, o padėti jam išspręsti problemą.
Lietuvoje vis dažniau kalbama apie keturių darbo dienų savaitę, Lenkija tokį sprendimą priėmė, tiesa, ten galima rinktis tarp trumpesnių darbo valandų, keturių darbo dienų arba ilgesnių atostogų. Ką jūs apie tai manote, ar tai galėtų padėti gerinti psichinę sveikatą?
Viskas yra susitarimo reikalas. Keturių darbo dienų savaitė skamba patraukliai. Aš irgi norėčiau ilgesnių savaitgalių, daugiau laiko šeimai ir pomėgiams. Bet visuomenė turi suprasti – tai nebus už dyką. Jei dirbame mažiau, vadinasi, pagaminame mažiau. Produktyvumas Lietuvoje ir taip žemas, o sumažėjus darbo laikui jis dar kristų. Tai reikštų mažiau mokesčių, gal mažiau lėšų keliams, socialinėms garantijoms. Viskas turi kainą.
Be to, kai kuriose srityse negalima dirbti tik keturias dienas – policijoje, ligoninėse, mokyklose, kariuomenėje. Ar visuomenė sutiktų, kad jos nedirbtų penktadienį? Manau, kad ne. Vadinasi, tiems darbuotojams už papildomas pamainas reikėtų mokėti daugiau – kaip už darbą savaitgaliais. Klausimas: kieno sąskaita?
Aš būčiau „už“, kad gydytojai, pareigūnai daugiau uždirbtų. Bet čia reikia ne tik kalbėti, o ir skaičiuoti.
Taip, keturių darbo dienų savaitė yra patraukli, ypač ten, kur žmonės dirba, pavyzdžiui, projektinį darbą, gali susikaupti ir per trumpesnį laiką atlikti užduotis. Bet visuomenei būtina sąžiningai paaiškinti kainą: ar sutinkame ją mokėti? Jei taip, kodėl gi ne.
O jūsų nuomone, tiktų keturių darbo dienų savaitė, sutiktumėte tą kainą mokėti?
Aš turiu rimtų dvejonių. Europa stagnuoja, pramonė labai atsilieka. Mes turime didelių norų – ne tik susimažinti išlaidas, o ir investuoti į gynybą bei kitus dalykus, kuriuos norime padaryti. Bet visa tai prieštarauja vienas kitam: sakome, kad turime surinkti papildomai pinigų, atkurti konkurencingumą, kad bent jau priartėtume prie JAV ar Kinijos lygio, kita vertus, svarstome apie trumpesnę darbo savaitę.
VISĄ INTERVIU SKAITYKITE BERNARDINAI.LT TINKLALAPYJE: https://www.bernardinai.lt/a-veryga-demografine-krize-yra-isgyvenimo-klausimas-kaip-ir-gynyba/?fbclid=IwY2xjawMubcdleHRuA2FlbQIxMABicmlkETBwYkQ4QkNLeG1pOG9qWFdVAR6onEItosvSCA572xMSXQtP3IkXPlAGTVSp5ky48GPN5zsjTqm3J_OcaCLr0A_aem_Rij6vqGUjUcihUmJMdDNbg
Nuotrauka Juliaus Kalinsko/ELTA