https://www.youtube.com/watch?v=6_RoDvZ-W18 #OpozicijosTelevizija pristato diskusijų klubą #LygiaverčiaiEuropiečiai, kuriame diskutuojama rinkimų į Europos Parlamentą temomis ir pristatomos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos...
Read More
Kai liksim vieni su savo pasikėlimu ir pasipūtimu…
Šiandien socialiniame tinkle išsivystė karšta diskusija apie medikų viliojimą į užsienio šalis, apie medikų darbo užmokestį, sąlygas svetur ir pan. Ir tikrai nebesileisiu į visiškai beprasmiškus pasvarstymus apie tai, kad Lietuvos medikų atlyginimas yra neadekvatus, nes jis iš tiesų yra neadekvatus ir čia nėra apie ką diskutuoti. Bėda ta, kad išpūsta ir bereikalingų įstaigų ar paslaugų pripampusi sistema labai daug pinigų tiesiog išleidžia į orą ir jų nebelieka atlyginimams. Tikiuosi, kad kolegos medikai suvokia, kad nurodymai generuoti pacientų srautus į antrinį lygį taip pat prisideda prie to, kad teikdami nereikalingas paslaugas išleidžiam tuos varganus pinigus, kuriuos galėtumėm panaudoti atlyginimams. Sąmoningumo trūksta mums visiems.
Tačiau šį kartą visiškai ne apie tai. Viešoje diskusijoje gavau tokį komentarą iš vienos iš kolegių gydytojų: „be gydytojų žemų atlyginimų yra dar labai rimta problema dėl kurios ypač jauni specialistai palieka Lietuvos gydymo įstaigas: tai „seno kirpimo”, po 15-30 metų vadovaujantys ir „viską geriausiai išmanantys” skyrių vedėjai ir įstaigų vadovai. Galiu drąsiai tai teigti, nes pati jau 7 metus dirbu „psichologinio teroro” sąlygomis, bet tikiuosi (vis dar) kažką pakeisti. Kolega iš tos pačios ligoninės ir to paties skyriaus neatlaikęs išvyko į Vokietiją.“
Labai norėčiau tikėti, kad tai yra išimtis, o ne taisyklė. Tačiau gali būti, kad klystu, nes neseniai besilankant vienoje didžiausių Lietuvos gydymo įstaigų su Premjeru, įstaigos vadovas akcentavo, kad viename iš skyrių dirba vadovas, iš kurio skyriaus gydytojai nebėga ir neemigruoja, o ateina dirbti su noru. Tas skyrius jau šiandien naudojasi moderniausiomis elektroninėmis technologijomis. Jei tai reikėjo akcentuoti, vadinasi kituose padaliniuose situacija gali būti ir kitokia.
Taigi dabar norėčiau kreiptis į kolegas gydytojus – vadovus, kurie vadovauja ir paklausti: kiek kainuoja pagarba jaunesniam kolegai? Kas bus jūsų, gerbiami skyrių ir ligoninių vedėjai gydytojais? Kas yra „dedovščina“ ir ką ji pagimdo? Ir neabejoju, kad atsakymus puikiai žinote. Pagarba nekainuoja nieko, o perka labai daug. Be pagarbos jaunesniam kolegai neužauginsite pamainos išeinantiems ir neišlaikysite jų gydymo įstaigoje. Nepagarba kolegoms pavirs nepagarba pacientams, kurie užvers jus skundais dėl netinkamo elgesio, nepagarbos, aplaidaus gydymo ir pan. „Dedovščina“ yra baisus fenomenas, kuris maitina patyčių ir keršto kultūrą, net pačiose sakraliausiose institucijose. O puikybė iš tiesų yra didžiausia nuodėmė, už kurią baudžiama iš karto. Nesitikėkime, kad negebėdami demonstruoti pagarbos jaunesniam kolegai jos susilauksime patys, kai tapsime gydymo įstaigų klientais. Paniekos kultūroje užaugęs jaunasis medikas tikrai net nevalingai „atsiims savo“ kai mes patys atsidursime palatose ir nesitikėkite, kad tuomet pavyks išlaikyti valdžią ir galią, nes tuomet galios mūsų pačių įvesti „džiunglių“ įstatymai: kas stipresnis, to ir valdžia.
Per 13 dėstymo metų universitete nė karto neteko pakelti balso dirbant su studentais ir negaliu skųstis jų nepagarba. Būna visokių ir visko. Bet tik rodydami pagarbą kitiems, tos pagarbos galime nusipelnyti patys.
Ar žinote koks žodis buvo išrinktas pačiu gražiausiu Lietuvoje? AČIŪ. Tik pradėjus dirbti ministerijoje vienas mano komandos narių paklausė kodėl taip dažnai sakau ačiū už padarytus darbus, nes tai yra jų darbas. Mano atsakymas labai paprastas – nes sakyti ačiū nėra nei sunku, nei gali būti per daug. Ir tikrai neskauda. Pabandykit. O jei rimtai, tai ačiū sakau ir todėl, kad be savo komandos aš esu NIEKAS. Tik jų dėka galėsim padaryti tai, dėl ko atėjom į savo politines pozicijas.
Taip ir gydymo įstaigose mieli vadovai, be savo gydytojų, slaugytojų ir jų padėjėjų, be socialinių darbuotojų, psichologų, studentų ir rezidentų jūs būtumėte NIEKAS. Tai jie yra tikrasis turtas ir pasididžiavimas, o ne naujas aparatas ar pastatas, nes be žmonių neveikia jokia įranga ir neįmanomas joks progresas.
Puikiai žinote iš istorijos, kad visos diktatūros buvo pasmerktos. Nepamirškim padėkoti kolegoms, kurie budėjo savaitgalį, slaugytojoms, kurios nors ir laikomos „kažkuo žemesniu“ yra garantas, kad gydytojo sprendimai bus įgyvendinti, nes be slaugytojų gydytojai būtų, kaip be rankų. Nepamirškite padėkoti rezidentams, kurie kantriai pildo gydytojų „numestus“ popierius ir kartais pagrįstai piktinasi, kad yra laikomi raštininkais, o ne būsimais gydytojais. Neabejoju, kad rastumėt už ką padėkoti ir valytojai ar slaugei.
Norite šalies, kurioje visiems gera gyventi, tai pradėkim nuo savęs. Būkime tais, šalia kurių įmanoma gyventi, o jei patiks, tai gal pavyks būti tokiais, šalia kurių gera gyventi ir dirbti.
Aš esu įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo vadovo. Tai yra tokia milžiniška problema ir ji labai glaudžiai susijusi su tuo, kad skyriuose ir ligoninėse vadovauja tie patys asmenys daugybę metų. Yra skyrių, kuriuose VISI bendrauja gražiai, kolegiškai ir pacientai jaučiasi gerai. Yra skyrių, kur akivaizdžiai vyrauja nusižeminimas, baimė ir panieka. Ir tereikia vadovo žodžio, vadovo valios, kad tai pasikeistų. Kol vadovas toleruoja tokią situaciją skyriuje, tol niekas nepasikeis.
Beje, prisiminiau savo situaciją. VUL SK, atsidaro liftas, o ten stovi mano buvęs dėstytojas gerb profesorius chirurgas ******. Lifte jis vienas pats. Aš įlipu viena ir gražiai pasisveikinu:”laba diena”. Gerb. profesoriaus nei vienas akies raumuo nesukrutėjo ir jis išdidžiai kramtydamas gumą reikšmingai patylėjo. Po kelių aukštų tiesiog išlipo ir nuėjo nė akies krašteliu nepažvelgęs į mane, nors aš ir su pilna med. darbuotojo uniforma stovėjau:)
Paziurekit kas darosi rajonu ligoninese.
Dirba zmones po 60-70 metu. Nieko keisti nenori. Visiem viskas gerai. Atejus naujam zmogui kova su naujovemis ir vadovais tai kova su vejo malunais. Nori ramiai dirbti turi uzsimerkti ir daryti nesamones. Kyla klausimas. Kam mokeisi rezidenturoje 4-5 metus? Jei ziniu nepanaudosi. Baisu darosi , kai nori pasikviesti savaitgali-nakti konsultanta i SPS, bet jis neatvaziuos nes katik svente svente arba miego nori. Ir tada siunti i kita didesni miesta echoskopijai, neurologo k-jai. Ar taip turetu buti. Ne pinigai svarbiausi, darbo aplinka, galimybes tobuleti. Nedegraduoti. Todel planas uzsienis neisvengiamas.
Pinigai išvagiami per viešuosius pirkimus,va ir nelieka eiliniam medikui.
čia ir arkliui aišku..
Greičiausiai šita problema net opesnė už medicinos darbuotojų algų klausimą. Su nedidelėmis algomis dar būtų įmanoma kažkaip susitaikyti, jeigu kasdien į darbą eitume degančiomis akimis, troškimu sužinoti, tobulėti, gydyti, nes tavęs niekas nežemina, nepašiepia. Tik bėda tame, kad kartais net ne vyresni gydytojai, o jaunieji kolegos, kurių kompetencija nepralenkia tavosios, gali sau leisti pasityčioti. Jeigu matote, kad kolegos nesupranta, trūksta žinių, padėkime ne pabrėždami jo nežinojimą, o tiesiog padėkime, nes kai mes nežinojome, tuokart gavome patarimą. Pamirštame, jog pabrėždami kolegos nežinojimą, žlugdome geriausias savybes. Jis, galbūt galėjęs būti puikiu specialistu, užsidarys savo kiaute, nustos klausti, domėtis ir pradės daryti klaidas. Dėl to be abejonės būsime kalti ir mes.
Kiekvieną kartą, jeigu pavyksta aplink save suburti gerą slaugytojų, slaugytojų padėjėjų, jaunųjų kolegų ratą, darbe jautiesi kaip žmogus. Sunkiomis akimirkomis, kada matai, kad tavo pacientai miršta, kada visi gydymo ištekliai išnaudoti, tik savame susikurtame geros aplinkos burbule stiprini vienas kitą, kai išgelbsti gyvybę – daliniesi džiaugsmu, juokauji, nes juk visiems mums, jeigu nenorime pradėti raminti savęs kitokiais žalingais sveikatai būdais, reikia nuimti įtampą.
Matyt mūsų sąmonėje lengviau būti vienam už kitą protingesniais, geresniais negu nebūti. Jeigu vienas specialistas nepastebi tam tikrų simptomų, galbūt kitas pastebės, tam ir reikalingas bendradarbiavimas ta tikrąja prasme. Visgi ne asmeninių interesų įgyvendinti susirenkame į medicinos įstaigą, o galų gale padėti tam žmogui, kuris tuo metu yra labiausiai pažeidžiamas.
Po sausio 13 – osios palinkėsiu mums visiems taip išsiilgtos vienybės – dėl to juk nesunku pamiršti savo asmenines ambicijas.
Pasenusi poliklinikų sistema, tvyro sovietinė atmosfera. Gydžiausi Kauno Centro Poliklinikoje. Patyriau didelė informacijos stoką, nėra apibrėžtų vidinių tiesyklių, elementarių skelbimų lentų , paslaugų kainininkų, papildomų įstaigų adresų, kuriose atliekamos kitos procedūros. Neskelbiamos gydytojų specialistų pavardės, jų darbo stažas, pasiekimai, įgytos kvalifikacijos. Iš lupų į lupas pacientai dalinasi informacija, kaip užsiregistruoti pas gydytoją, kaip patekti, ką reikia su savimi turėti ( kortele reikia pasirūpinti pačiam ). Gydytojai nesilaiko elementarių tiesyklių, vėluoja į darbą, įeidami į kabinetą nepasisveikina su pacientais, sėdinčiais prie kabineto, valgo darbo vietoje ūkiškai paruoštą maistą, intervale tarp pacientų vizitų. Kalėdiniu laikotarpiu teko susidurti su stipriai išgėrusią specialistę, kuri dirbo tiesioginiu kontaktu su pacientais. Slaugės ( seselės ) yra labai silpnai paruoštos, neapmokytos tinkamai dirbti kompiuteriu, kaip ir dauguma poliklinikos darbuotojų, prasti komunikavimo įgūdžiai, psichologiškai neparengti dirbti su pacientais. Poliklinika neskiria gydytojams tinkamų blankų, kuriuos jie galėtu pateikti pacientams informacija, pas kuriuos specialistus jiems paskirtas vizitas, kokia specialisto pavardė, kur jį galima rasti, koks jų darbo grafikas, neregistruoja paciento kitam vizitui ( jei toks numatomas ), ligoniai turi gerai koordinuotis patys, ir tinkamai susiorganizuoti savo apsilankymus( pvz. šeimos gydytojas suvardina specialistus, kuriuos mediciniškais terminais sunku įsiminti, ir patiems pacientams reikia susirasti , kurie iš jų gali būti net kitose įstaigose). Slepiamas nemokamų tyrimų sąrašas.Šioje įstaigoje gydymas trunka kur kas ilgiau, nei turėtu trukti, kadangi kiekvienas vizitas naudingas gydymo įstaigai ir gydytojui, jis yra apmokestinamas iš mokesčių mokėtojų lėšų. Tad reikia reikalaukite procedūrų , ar apžiūros pas kitus gydytojus, išsamiai domėtis, kokį tyrimų paketas jums privalo skirti turint Jūsų diagnozę ar simptomus, ir aktyviai prašykite jų, nes priešingu atveju gydytojai šykščiai dalins juos po vieną, kiekvieno apsilankymo metu, sudarydami dirbtines eiles. Jei nurodai gydytojui dvi tau skaudančias vietas, jis ims tirti tik vieną iš jų, nes pasak gydytojo, vieno vizito metu, jam sumoka už vieną diagnožę, norint išsitirti kitą skaudanęią vietą, turi užsirašyti kitam vizitui !!!???
Pati silpniausia poliklinikos grandis yra Vadovai, jie neišgirsta pacientų nuomonės, sužinoję kad jų poliklinikoje yra pacientas, kuris įvardija pažeidimus , pacientui atsiprašymui paskiria papildomą paslaugą, ir toliau gyvena pagal senas nuostatas. Kompetentingi šios poliklinikos darbuotojai yra jauni gydytojai ir specialistai , kurie dar duoda vilties. Pageidaučiau kad gydymo įstaigose dalintu anketas, kuriose pacientas ( gal but anonimiškai ) galėtu parašyti savo pastebėjimus, pasiūlymus, paskatinimus, ivardinti problemas tam, kad palengvintu poliklinikų darbą ateityje ).