Baimė pripažinti ar neįgalumas spręsti?

Vis tik sovietmetis su savo represijomis negalėjo praeiti be pėdsakų. Dabar vis dar esame savotiškai „pažymėti“ iš sovietmečio atsineštų baimių ir stereotipų. Ir tam turime pagrindo. Dar nespėjo nukeliauti užmarštin sovietmečio represijoms naudota psichiatrija, kuri ne vieną disidentą pavertė „psichiniu ligoniu“. Apie psichiatrijoje naudotus brutalius metodus sukurtas filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ iki šiol išlieka vienu labiausiai minimu ir cituojamu įvairiose diskusijose apie psichikos sveikatą.

Dažnas išgirdęs pasiūlymą kreiptis pagalbos pas psichikos sveikatos specialistą piktai burbteli, kad esą jis „ne durnas“. Psichologinė – psichiatrinė pagalba iki šiol išlieka viena labiausiai stigmatizuotų. Ir tam yra objektyvių priežasčių. Neretą nuo kreipimosi stabdo anonimiškumo ir privatumo praradimo baimė, kuri siejasi su galimomis pasekmėmis ateityje kreipiantis dėl leidimo ginklui, vairuotojo pažymėjimui ar darbui tam tikrose struktūrose. Kiti gi bijo pasmerkimo ar kritikos dėl savo nesėkmių ar tiesiog nebesitiki, kad jiems kas nors gali padėti. Kad ir kaip būtų, išliekam vienais labiausiai geriančių, besižudančių ir besityčiojančių tautų. Smurtaujam prieš savo artimuosius ir net vaikus. Nekenčiame, bėgame iš savo šalies. Ir tai tikrai nėra geros psichikos sveikatos ženklai.
Psichikos sveikatą stiprinti būtina visur, tačiau net ir idealiose sąlygose gyvenantis ar dirbantis žmogus nėra apsaugotas nuo tam tikrų emocinių sukrėtimų gyvenime, kuomet reikia kiek daugiau, nei tik draugiško pašnekesio.

Iš kolegų terapeutų neretai tenka girdėti posakius, kad kai kuriose medicinos srityse iki 60 proc. pacientų iš tikrųjų reikia ne realaus gydymo, o psichologinės pagalbos ir pašnekesio. Tačiau neturėdami tokios galimybės dėl ilgą laiką užsitęsusių psichologinių problemų, kurios vėliau perauga į fizinius kūno negalavimus, kreipiasi į gydytojus. Psichologo integracija į sveikatos sistemą ne tik nukrautų dalį nereikalingų konsultacijų ir sumažintų pacientų eiles, bet ir padidintų psichologinių paslaugų prieinamumą asmenims, kurie yra kritiškose situacijose: sužino sunkios ar net mirtinos ligos diagnozę, turi suicidinių minčių. Kupiškyje pradėtas pilotinis savižudybių prevencijos projektas parodė, kad kokybiškų psichologinių paslaugų prieinamumas ir jų finansavimas yra didelis iššūkis, kuris buvo sprendžiamas ne valstybės, o privačių rėmėjų lėšomis.

Visi sutartinai kartojame, kad šeimos gydytojo pacientui skiriamos 15 minučių yra niekinės ir per tokį trumpą laiką labai sunku kokybiškai įvertinti paciento būklę, paskirti gydymą ir tinkamai paaiškinti apie sutrikimų profilaktiką. Tačiau turėkime galvoje, kad vienam šeimos gydytojui tenka apie 1500 pacientų. Tuo tarpu vienas psichologas turėtų sugebėti padėti iki 20 000 gyventojų. Susidūrusiems su psichologine ar psichiatrine pagalba be abejo žinoma, kad 15 minučių psichologo kabinete yra tolygu tiesiog formalumui, o ne pagalbai. Todėl stebime tragišką situaciją, kuomet šalyje, kurioje yra itin daug savižudybių, kur klesti patyčios ir smurtas artimoje aplinkoje, psichologinė pagalba yra prieinama tik labai nedidelei daliai Lietuvos gyventojų.

Paradoksalu ir tai, kad valstybė vis tik remia psichologų rengimą ir kasmet parengiama po kelias dešimtis sveikatos ar klinikinių psichologų, kurie galėtų dirbti sveikatos sistemoje, tačiau jiems sistemoje vietos nėra, nes nesutvarkyti jų licencijavimo ir apmokėjimo klausimai.

Į Lietuvos psichologų sąjungos siūlymus, kad, peržiūrėjus normas, pirminėje psichikos sveikatos priežiūroje dirbančiam psichologui tektų 10 tūkst. gyventojų, o esamas jų skaičius būtų padidintas keturis kartus – net iki 400 taip ir nebuvo kam atsižvelgti.

Žinoma, viską galima būtų nurašyti lėšų trūkumui, tačiau šiuo atveju turime visiškai identišką situaciją, kaip ir su ligų prevencija. Nesugebėdami investuoti į ligų prevenciją ir sveiką gyvenseną, vėliau esame priversti labai brangiai mokėti už gydymo procedūras, ligonines, vaistus ir kt. Taupydami lėšas psichologinės pagalbos sąskaita iš esmės susiduriame su tomis pačiomis problemomis. Jų negaunantys žmonės tampa brangios gydomosios medicinos klientais arba susiduria su labai rimtomis socialinėmis problemomis.

Neužtikrinama psichologinė pagalba įvairias krizes išgyvenantiems žmonėms neabejotinai yra susijusi ir su krizinio nėštumo metu priimamu sprendimu nėštumą nutraukti, ir su didžiuliu skyrybų skaičiumi. Kol kas neteko niekur matyti reklamų apie tai, kad šeimos krizės atveju jums garantuojama greita ir profesionali psichologinė ar meditacijos pagalba. Kol kas gėrimės tik reklamomis apie tai, kaip galima gauti greitų skyrybų paslaugas.

Psichologinė pagalba yra labai svarbus jaunimui palankių sveikatos paslaugų elementas, kuris galėtų efektyviai padėti patyčias patiriantiems ir besityčiojantiems vaikams, padėtų spręsti paauglystės, tarpusavio santykių ir konfliktų su tėvais sukeltas krizes. Ir turėtumėm galvoti, kaip užtikrinti, kad vaikas ar šeima tą pagalbą gautų nesibaimindami dėl konfidencialumo ir pagalbos tęstinumo.

Todėl psichologinės pagalbos organizavimas, specialistų rengimas ir jų kvalifikacijos užtikrinimas bei apmokėjimas už psichologinę pagalbą neabejotinai turėtų tapti vienu iš sveikatos politikos prioritetų.