Dėkoju už paramą

Dėkoju už paramą

Mielieji, dėkoju visiems ir kiekvienam iš beveik 37 000 Lietuvos piliečių, savo parašais palaikiusių mano kandidatavimą LR Prezidento rinkimuose. Kiekvienas...
Read More
Užsienio politika – orientuota į Lietuvos gerovę

Užsienio politika – orientuota į Lietuvos gerovę

https://www.youtube.com/watch?v=3bgJ41hyPgQ Kandidatas į LR Prezidentus Aurelijus Veryga pabrėžia, kad valstybės užsienio politiką pirmiausia orientuos į Lietuvos interesų gynimą, vengs tarptautinių...
Read More
Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie būtinybę steigti valstybinį komercinį banką

Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie būtinybę steigti valstybinį komercinį banką

  https://www.youtube.com/watch?v=IJdoDRduVuk Kandidatas į Prezidentus Aurelijus Veryga teigia, kad šaliai būtina susigrąžinti privatizuotas „Igničio“ akcijas bei steigti valstybinį komercinį banką....
Read More
Laidoje „Seimo pulsas” pokalbis apie Konstitucinio Teismo sprendimą dėl Stambulo konvencijos

Laidoje „Seimo pulsas” pokalbis apie Konstitucinio Teismo sprendimą dėl Stambulo konvencijos

https://www.youtube.com/watch?v=D7XNAQdyX1I Konstitucinis Teismas šiandien pareiškė, kad vadinamoji Stambulo konvencija Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos...
Read More
Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie didesnės paramos jaunoms šeimoms užtikrinimą

Laidoje „Prezidentiniai pašnekesiai” apie didesnės paramos jaunoms šeimoms užtikrinimą

https://www.youtube.com/watch?v=QTkf9hwIzDI Ką jaunoms šeimoms siūlo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į Prezidentus Aurelijus Veryga? Kiek tūkstančių eurų per metus...
Read More

sub meniu


„Akys nemato, širdis neskauda”…

neigalio vezimėlis

A.Veryga, J.Džiugelis

Neabejojame, kad jums teko girdėti teiginį, kad visuomenė (komanda, grupė, grandinė ir t.t.) yra tiek stipri, kiek stiprus yra silpniausias jos narys. Taigi kviečiame į trumpą ekskursiją po pasaulį, kuris už nublizgintų automobilių stiklų pasilėpusiems ir gyvenimo malonumais besimėgaujantiems statistiniams piliečiams būna nepažįstamas, kol neįvyksta kažkas, kas priverčia pajusti, jog kiekvienas iš  mūsų bet kada galime tapti savo kūno įkaitais, kad mums brangūs žmonės gali susidurti su tokiais sveikatos sunkumais, kurie paralyžiuoja ne tik jų, bet ir jų šeimos narių gyvenimą.

Kalbame apie žmones, kuriems reikia daugiau, nei profilaktinių sveikatos patikrinimų ar kompensuojamų vaistų dėl padidėjusio kraujospūdžio. Kalbame apie tuos, į kuriuos dažnai nedrįstame net akis pakelti, o sutikę jaučiamės nejaukiai lyg gėdydamiesi, kad mūsų sveikata yra gera. Tačiau čia ne gėdos ar pasmerkimo klausimas. Kalbame apie tai, kaip mes, kaip valstybė, visuomenė, bendruomenė esame pasirengę priimti tokius žmones, jiems padėti jaustis normaliais visuomenės nariais ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Ir pradėti galėtume nuo judėjimo ar kitą negalią turinčių žmonių.

Lietuva jau padarė nemažą pažangą gerindama teisinę bazę ir plėsdama judėjimo negalią turinčių asmenų judėjimo galimybes, tačiau dauguma vietų jiems išlieka nepasiekiamos arba sunkiai pasiekiamos. O jūs tik įsivaizduokite situaciją jei turite tokį vaiką, kuriam yra judėjimo negalia ir reikia specialios priežiūros, kiek mokyklų Lietuvoje būtų pasiruošusios priimti ir pasirūpinti tokiu vaiku? Teoriškai visos, o praktiškai, daugelio mokyklų vadovai net į kalbas nesileistų apie tokio vaiko priėmimą.

Dar 2013 metais Justas atliko paprastą socialinį eksperimentą, kurio metu apsimetęs aštuntoko tėčiu paskambino į Švietimo ir mokslo ministeriją, prašydamas duoti kontaktus mokyklų, kuriose galėtų mokytis raumenų atrofiją turintis jo sūnus. Tuokart ministerijos atstovai davė 8 mokyklų kontaktus. Justui jas apskambinus (jos visos buvo valstybinės mokyklos) nė vienos iš  mokyklų direktorius net nesutiko susitikti dėl tokio vaiko mokymosi mokykloje. Tai tikriausiai ir yra tas tikrasis mūsų švietimo sistemos paveikslas. Ir labai aišku, kad dabartinė situacija verčia specialių poreikių turinčius vaikus izoliuotis nuo visuomenės. Labai gerai pamenam vieną puikią socialinę akciją apie „nematomus vaikus“. Tiesa tuomet ji buvo apie neprižiūrimus vaikus. Tačiau jei kalbėtumėm apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kuriems nėra vietos įprastuose darželiuose ar mokyklose, jie taip pat tampa „nematomais“. Kaip įprasta sakyti „akys nemato, širdis neskauda“.

Kitas didžiulis išbandymas šeimoms yra sunki vaiko liga. Puiki mūsų „gebėjimų“ iliustracija yra pačių problemas patyrusių aktyvių žmonių bandymai spręsti tas problemas. Kad ir Mamų unijos projektas dėl Vaikų onkologijos pagalbos centro statybų, kuris planuojamas surinkus privačių rėmėjų lėšas. Tačiau ar tokia pagalba neturėtų būti suteikiama kiekvienam vaikui ir kiekvienai šeimai, susiduriančiai su panašiomis problemomis, kad ir kur tai vyktų, ar Vilniuje, ar Kaune, ar kitame Lietuvos mieste. Panašia mūsų didelio rūpesčio išraiška galėtų būti kiauru stogu garsėjantis Vaiko raidos centras. Ir pavyzdžių dar rastumėm ne vieną, tik jie dažniausiai neturi aktyvių ir visuomeniškų žmonių, kurie sugeba tas problemas iškelti. Ar tam reikalingos didelės lėšos? Vargu. Tai labiau požiūrio ir prioritetų klausimas.

Vis dar yra erdvės sprendimams, kurie galėtų gerokai palengvinti įvairias negalios formas turinčių žmonių gyvenimą. Iki šiol galime rasti pavyzdžių, kai nėra kompensuojamos reikalingos pagalbos ar slaugos priemonės, arba tas kompensavimo mechanizmas yra labai ilgas ir sudėtingas. Jau nekalbam apie atokvėpio paslaugas artimiesiems, kuriems tenka slaugyti sunkia liga sergantį artimąjį ar slaugos paslaugas namuose. Atokvėpio paslaugų nebuvimas ilgainiui tampa slaugančių artimųjų psichologinių problemų, perdegimo, lėtinio nuovargio, o vėliau ir įvairių lėtinių ligų priežastimi, jau nekalbant apie tai, kad artimieji nebegali dalyvauti darbo rinkoje, praranda kvalifikaciją, pajamas ir kt.

Ar tikrai logiška situacija, kuomet įvykus nelaimei ir šeimoje gimus neįgaliam bei nuolatinės priežiūros reikalaujančiam vaikui vienam iš tėvų atsisakius darbo ir likus prižiūrėti vaiką bei apiforminus slaugą, už 2 slaugos metus skaičiuojamas tik 1 metų darbos stažas? Tokiu būdu likimo nuskriaustas šeimas, valstybė nuskriaudžia dar kartą ir tiesiog stumia tėvus ieškoti institucinės vaiko slaugos galimybių. Todėl vienas pirmųjų darbų turėtų būti šios situacijos pakeitimas, kad šeima auginanti tokius specialių poreikių vaikus būtų ne skriaudžiama, o skatinama ir palaikoma.

Turėtumėm kalbėti ne tik apie atokvėpio paslaugas, bet ir apie psichologinę pagalbą tiek negalią patyrusiems žmonėms, tiek jų artimiesiems. Tačiau tai neretai tampa pačių neįgaliųjų ir jų artimųjų galvos skausmu. Liga, o ypač vaiko liga ar negalia yra lydima didžiulių emocinių išgyvenimų. Tačiau tokioms šeimoms jokia išskirtinė pagalba nėra teikiama. Net ir nekalbant apie išskirtinumą, sveikatos sistema kol kas labai sunkiai įsileidžia psichologus, vis dar nėra tinkamo jų apmokėjimo ir kokybės užtikrinimo mechanizmo, neišspręsti licencijavimo klausimai ir kt. Psichikos sveikata išlieka savotiška podukra sveikatos sistemos labirintuose ir tai turėtų būti keičiama nedelsiant.

Atrodytų viskas lyg ir aišku. Tik va tie prioritetai. Daug geriau matosi problemos, kurios bado akis: neužlopytos gatvės, kamščiai mieste ir kt. Ir žinoma, kad jos svarbios, nes reikia ir aplinkkelių, ir gerų kelių, ir tinkamos infrastruktūros. Tačiau uždarius specialiųjų poreikių turinčius žmones už jų namų ar institucijų durų jų ir jų artimųjų problemos neišnyksta. Nuvykę į Skandinavijos valstybes neretai nustembame, kiek ten viešose vietose specialiųjų poreikių turinčių žmonių ir pagalvoji, kad ten kažkas negerai, jog jų tiek daug. Ir tik vėliau supranti, kad ten šie žmonės nėra izoliuoti nuo visuomenės ir ji nesiūlo fizinę negalią autizmo sutrikimą turinčius vaikus suvaryti į rezervatus ir ten juos paslėpti nuo visuomenės akių, kad nekankintų sąžinės priekaištai. Vis tik turim konstatuoti, kad kol kas esame silpni, nes nemokame pasirūpinti tais, kuriems to rūpesčio reikia labiausiai. Šiuo metu daugiausiai nevyriausybinių organizacijų kuriami atokvėpio centrai  specializuojasi teikiant pagalbą tam tikrų specialių poreikių turintiems žmonėms. Tai taip pat nėra pats geriausias siektinas pavyzdys, nes ten specialių poreikių turintys asmenys savotiškai segreguojami nuo likusios visuomenės. manome, kad visuomenė turėtų mokytis gyventi su specialių poreikių turinčiais žmonėmis ir gebėti padėti jiems jaustis savais tarp savų.

Taip pat manome, kad valstybė nėra ir nebus pajėgi pati užtikrinti visus specialių poreikių turinčių asmenų poreikius ir suteikti visas reikalingas paslaugas. Skandinavijoje nemaža dalis tokių paslaugų yra perkama iš nevyriausybinių organizacijų, kurioms reikėtų užtikrinti tinkamą finansavimą, o pagrindinis valstybės vaidmuo turėtų būti užtikrinti tinkamą skiriamų lėšų panaudojimą ir teikiamų paslaugų kokybės priežiūrą. Tik tam turėsime pasiekti kokybinį požiūrio į nevyriausybines organizacijas lūžį, išmokti jomis pasitikėti ir suprasti, kad tai yra ne tik sprendimas nuolat stingant specialistų, bet ir sprendimas, kuris visuomenę daro pilietiškesne, atsakingesne, padeda įsitraukti į valstybės ir artimųjų problemų sprendimą.

 

Komentuok !

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *